Skerdykla Nr.5 arba Vaikų kryžiaus žygis

Kurt`as Vonnegut`as už šią knygą gauną didelį pliusą ir respektą. Va taip va.

Esu prastas knygų apžvalgų rašytojas, ne tuo tikslu čia ir rašau. Tiesiog….elementariai ir beprotiškai subjektyviai – ši knyga nuostabi. Nuostabus jos turinys, nuostabus rašymo stilius, kas man labai svarbu –  nuostabiai laiku ir vietoje panaudotas nuostabus, subtilus, kartais aštrokas humoras. Vien tik pliusai. Nors esu knygų apie Antrą pasaulinį karą mėgėjas, tačiau kai autorius nuo karo įvykių nuskriejo link ateivių planetos, jau maniau kad susierzinsiu, BET NE, net ir toje absurdiškoje aplinkoje autorius išlaikė puikų ritmą. Šioje knygoje patiko absoliučiai viskas. Nieko nepadarysi.

Bilis Piligrimas, keistokas, tačiau labai nuoširdus ir nekasdieniškas knygos veikėjas. Taip pat nieko nepadarysi. Ši knyga pasmerkta būti perskaityta per dieną. Na maksimum per dvi. Autorius pataikė tiesiai į dešimtuką, mane stipriai sudomino, va už tai aš pasiryžęs pasinerti į kitų jo knygų ieškojimus. Va taip va.

Kartais įdomesnes knygų vietas pasibraukiu. Ne išimtis ir ši knyga. Nors dauguma citatų be knygos konteksto neatrodo tokios įspūdingos, tačiau jos man paliko įspūdį, privertė nusišypsoti ar kitaip užsitarnavo garbę būti nurašytom ant lapo. Juk nesunku jomis pasidalinti. Jei nieko nesuprasit, kas čia įdomaus, na, nieko nepadarysi, teks skaityti visą knygą (arba ne). Weeee : )))

Citatos:

Vokiečiai ir šuo dalyvavo karinėje operacijoje viską pasakančių pavadinimu, renginyje, kuris retai kada aprašomas su smulkmenomis, bet kurio vien pavadinimas, užtiktas pranešimuose iš fronto ar istorijos vadovėlyje, suteikia karo mėgėjams kone lytinį pasitenkinimą. Karo sirgalių vaizduotėje tas renginys primena dieviškai tingų meilės žaismą po pergalės orgazmo. Jis vadinasi „užimtos teritorijos valymu“.


<…> Priėjo ir kiti, nudaužė nuo Bilio sniegą, paskui apieškojo ginklo. Jokio ginklo jis neturėjo. Pats pavojingiausias daiktas, kurį jie rado, buvo pieštuko galelis.


DIEVE, DUOK MAN KATRYBĖS,

KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,

KO NEGALIU PAKEISTI,

DRĄSOS –

KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,

IR IŠMINTIES –

KAD VISADA SUGEBĖČIAU

VIENA NUO KITA ATSKIRTI.


<…> Pro langelius vagonai ir kalbėdavo, o kartais rėkdavo. Į vidų įeidavo vanduo, juodos duonos kepalai, dešros, sūriai, o išeidavo šūdai, myžalai ir riksmai.


Bilį vedė baimė ir drąsa. Baimė pasakinėjo, kada sustoti. Drąsa pasakinėjo, kada eiti toliau. <…>


<…> Ant palangės stovėjo limonado butelis. Etiketė gyrėsi, kad jame nesą jokių maistingų medžiagų.


<…> Filmas buvo apie Antrąjį pasaulinį karą, apie amerikiečių bombonešius ir jų narsias įgulas. Iš kito galo turinys buvo toks:

Nuo aerodromo Anglijoje atbuli pakilo skylėti amerikiečių lėktuvai, pilni lavonų ir sužeistųjų. Virš Prancūzijos ant jų atbuli užskrido vokiečių naikintuvai ir iščiulpė kulkas bei skeveldras iš kai kurių lėktuvų ir įgulos narių. Tą patį padarė ir su nukritusiais ant žemės amerikiečių bombonešiais, ir tie atbuli pakilo ir užėmė vietas rikiuotėje.

Rikiuotė atbula praskrido virš liepsnojančio Vokietijos miesto. Bombonešiai atidarė bombų liukus, išspinduliavo stebuklingą magnetinę jėgą, kuri sutraukė gaisrus į cilindrinius plieno konteinerius, o tuos konteinerius sukėlė į lėktuvus. Konteineriai sulindo į lėktuvų pilvus ir tvarkingai sugulė ant bomboturių. Vokiečiai ant žemės irgi turėjo stebuklingų prietaisų – tokių ilgų plieninių vamzdžių. Su tais vamzdžiais jie iščiulpė dar šiek tiek skeveldrų iš įgulos narių ir lėktuvų. Tačiau vis tiek liko sužeistų amerikiečių bei smarkiai apgadintų lėktuvų. Bet virš Prancūzijos vėl užskrido vokiečių naikintuvai, suremontavo lėktuvus, sugydė žmones.

Bombonešiams grįžus į bazę, plieno cilindrus nuėmė nuo bombourių ir nuplukdė atgal į Jungtines Amerikos Valstijas, ten kiaurą parą dirbančiuose fabrikuose juos išardėm jų pavojingą įdarą pavertė rūdomis. Ypač jaudino tai, kad šį darbą dirbo daugiausia moterys. Rūdas nuplukdė į atokius rajonus. Ten specialistai užkasė jas į žemę, paslėpė taip gudriai, kad jos niekas niekam daugiau nepakenktų.

Amerikiečių lakūnai gražino uniformas, virto mokinukais… <…>


<…> Atidarius duris, Bilis užsikosėjo, sulig kiekvienu atsikosėjimu trystelėdamas skysta tyrele. Šis faktas patvirtino sero Izaoko Niutono Trečiąjį mechanikos dėsnį teigiantį jog kiekvienam veiksmui yra lygus tokios pat jėgos ir priešingos krypties atoveiksmis.


<…> Pelenė virkavo:

Jeckau klekau, tai bėda –

Jau dvylikė valanda!

Biliui šis kupletėlis pasirodė toks juokingas, kad jis ėmė stačiai kvykti iš juoko. Isteriškai kvykiantį jį išnešė į kitą baraką, kuriame buvo įrengta ligoninė. Ligoninėje stovėjo šešios lovos. Bilis buvo vienintelis ligonis.


Ant staliuko prie Bilio lovos gulėjo natiurmortas: dvi piliulės, peleninė su trim lūpų dažais suteptom nuorūkom, iš kurių viena tebesmilko, ir stiklinė vandens.


Derbis apibūdino, kokias nepakeliamas sąlygas kartais sukuria vieni žemiečiai kitiems, norėdami, kad tie kiti žemiečiai nebegyventų Žemėje.


Bilis visai nenorėjo vesti šios negražios Valensijos. Sužadėtuvės su ja buvo vienas jo ligos simptomų. Jis suprato, kad kraustosi iš proto, kai išgirdo save peršantis jai, prašant priimti iš jo žiedą su briliantu ir būti jo gyvenimo palydove iki grabo lentos.


<…> faktiškai Evangelijos moko štai ko: „Prieš ką nudobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario“. Nieko nepadarysi.


<…> Megė Vait. Kvailumo jai nestigo, užtai kaip ji gundė vyrus užtaisyti jai vaiką! Vos tik koks vyras žvilgteldavo į ją, jam iškart kildavo noras užtaisyti jai vaiką. Bet ji kol kas vaikų neturėjo: naudojo kontraceptines priemones.


<…> Niekas, ačiū Dievui, nesusižeidė, nes abu vairuotojai buvo prisisegę saugos diržais. Ačiū Dievui, ačiū Dievui. „Mersedesui“ tiktai sutrupėjo žibintas. Užtat „Kadilako“ užpakalis virto antrinių žaliavų supirkėjo svajone. Bagažinė ir sparnai – suvaryti. Bagažinė išsivėpė nelyginant kaimo idiotas, aiškinantis, kad jis nieko o nieko neišmanąs. Sparnai nustebę pakėlė pečius. Buferis ištiesė į priekį rankas. „Reiganą – prezidentu!“ šaukė lipdukas ant buferio. Užpakalinį stiklą išvagojo įtrūkų gyslutės. Išmetimo vamzdis gulėjo ant asfalto.


<…> tai, kad mes gyvensim amžinai, kad ir kokie negyvi kitąsyk atrodytume, – mane tatai ne itin džiugina. Tačiau jei vis dėlto amžinybę reikės leisti lankant įvairias savo gyvenimo akimirkas, aš dėkingas likimui, kad mano gyvenime gražių momentų buvo tiek daug.


<…> Gyventojų apskaitos biuras spėja, kad pasaulio gyventojų skaičius iki 2000 metų padvigubės ir sieks 7 milijardus.

– Ir visi, žinai, reikalaus pagarbos, – pasakiau aš.

Kurt Vonnegut

čia šiaip :)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: