Čempionų pusryčiai arba Sudie, juodasis pirmadieni!

Kaip jau minėjau anksčiau Kurtas Vonnegutas užsitarnavo didelį pliusą. Tas pliusas buvo toks didelis, jog neabejodamas  griebiau dar vieną jo kūrinį ir suvalgiau jį per pusantros dienos. Retai taip būna, bet būna. Vėl gi – nuostabiai ironiškai smagi ir tuo pačiu šiek tiek liūdna istorija su mažomis šizofreniškomis detalėmis, pagardinta pačiais netikėčiausias posūkiais ir pačių neįtikinamiausių detalių smulkiu aprašymu. Turbūt todėl šis autorius man ir patinka. Vėl gi, aukščiausi balai šiai knygai ir jei jau sugebi skaityti šį blogą ir tai darai ne pirmą kartą – griebk tą knygą, arba kitas šio autoriaus knygas, tau tikrai patiks.

O dabar tradiciškai – citatų kratinys iš knygos. Primenu, skaitant ir įmetus citatas atgal į kontekstą jos atrodo daug šauniau nei neskaičius knygos, va tokios plikos nuogos.

<…> bent jau man žmonės prigrūdo į galvą visokių bjaurių, niekam nereikalingų dalykų, kurie nesiderina vienas su kitu, neatitinka vienas kito, neatitinka realaus gyvenimo, egzistuojančio už mano galvos ribų.

<…> šalyje, kuri dėl trumpumo vadinama Amerika. Štai tos šalies valstybinis himnas – tikra abrakadabra, į kurią, kaip ir į daugelį kitų nesąmonių, jie privalėjo žiūrėti rimtu veidu:

O sakyk, ar dabar, auštant rytui, matai,

Ką mes sveikinom taip išdidžiai vakare?

Ir kieno ryškios žvaigždės ir dryžiai aukštai

Virš tvirtovės per naktį plazdėjo ore?

Nors ugnis gaisro plito, kulkos spiečiumi krito,

Mūsų vėliava plakės didingai lig ryto.

O sakyki, ar ji dabar tebešviečia

Virš narsuolių šalies, jos laisvųjų piliečių.

Pasaulyje egzistavo kvadrilijonas valstybių valstybėlių, tačiau valstybė, kuriai priklausė Dveinas Huveris ir Kilgoras Trautas, buvo vienintelė, kurios valstybinis himnas – klaustukais apibarstytas žodžių kratinys. <…>

<…> šalis tarytum bylojo savo piliečiams: „Kvailybėje – galybė.“

<…> mokytojai JAV vis rašydavo lentoje ir liepdavo vaikams su pasididžiavimu ir džiaugsmu įsikalti štai šią datą: 1492.

Mokytojai aiškindavo vaikams, kad kaip tik tada žmonės atrado jų žemyną. Iš tikrųjų 1492 metais tame žemyne milijonai žmonių jau gyveno pilnakraujį, kūrybingą gyvenimą. O tais metais juos pradėjo apgaudinėti, plėšti ir žudyti jūrų piratai. <…>

<…> Kulkos lengvai prasiskverbdavo per mėsą ir kaulus, ir šitaip piratai galėdavo sugadinti net ir labai toli esančio neklusnaus žmogaus organizmo instaliaciją, ventiliaciją ar kanalizaciją.

<…> dėl jo progresuojančio smegenų minkštėjimo kaltos buvo, aišku, cheminės medžiagos. Dveino Huverio organizmas gamino tam tikras chemines medžiagas, nuo kurių jam drumstėsi protas. Tačiau tam, kad pamišimas įgautų formą ir kryptį, Dveinui, kaip kiekvienam pradedančiam pamišėliui stigo blogų idėjų.

<…> jis ėjo vis senyn, vis laimingyn, plaukai jam visur baigė nuplikti, ir jis darėsi vis panašesnis į jaudrų seną kiną. Jis tapo toks panašus į kiną, jog net ir rengtis ėmė kiniškai. Tikri kinai jį dažnai palaikydavo tikru kinu.

Ji buvo efektyvi vaikų gimdomoji mašina. Gimdydama Dveiną, ji automatiškai susinaikino. Spaustuvininkas dingo. Jis buvo dingstamoji mašina.

<…> revolveris buvo prietaisas, kurio vienintelė paskirtis – kiurdyti žmonių kūnus.

<…> jo šalyje beveik visi pranešimai, ir siunčiami, ir priimami, net ir telepatiniai, buvo susiję su kokio nors niekniekio pirkimu ar pardavimu.

<…> todėl savo paskutinius žodžius šioje planetoje ji ištarė Siprijanui Ukvendei. Jai nebeužteko kvapo suvirpinti balso stygoms. Ji pajėgė tik be garso judinti lūpas.

Štai ką ji tepasakė apie mirtį:

–         Vai vai vai…

„Pašaliniams eiti draudžiama. Pašalinis – tai TU.“

<…>

–         Į sveikatą! – pasakė administratorius. Šitaip daugelis amerikiečių grynai automatiškai reaguodavo išgirdę žmogų čiaudint.

–         Ačiū, – atsakė Trautas. Šitaip tarp jų užsimezgė trumpalaikė draugystė.

<…> Gyventi, žinau, pavojinga ir nelengva. Bet tai dar nebūtinai reiškia, kad gyvenimas – rimtas dalykas.

<…> Fransina segėjo ženkliuką su sveiko, pavydėtinos psichinės būsenos padaro fizionomija: 🙂

<…> Trauto supratimu, doram darbo žmogui menai reikalingi kaip šuniui penkta koja.

<…> kiekvienam žmogui reikėdavo už viską apmokėti sąskaitas, ir niekas neatsieidavo taip brangiai kaip nesveikata.

Moterys buvo stambūs padarai, todėl ir jų smegenys buvo didelės, tačiau smegenimis jos mažai naudodavosi štai kodėl: per kokią naujovišką mintį gali įsigyti priešų, o norint būti tikroms dėl daugmaž ramaus, patogaus gyvenimo, moterims reikėjo kuo daugiau draugų.

<…> Visatos Kūrėjas išgalvojo ir tokį gyvūną – Meksikos vabalą, kuris savo antruoju galu šaudo tartum tuščiais šoviniais iš pistoleto. Sprogdindamas savo bezdamus, tas vabalas oro banga bloškia į šalį kitus vabzdžius.

<…> jis užsimerkė. Lyg naras niro į sąmonės gelmenis. Gelmenys šiaip jau buvo mažai eksploatuojami.

CLAIR DE LUNE – mėnulio šviesa.

<…> aš išskiemenavau žodį „šizofrenija“. Mane seniai žavi šio žodžio skambesys ir grafinis vaizdas. Ir tarimu, ir rašyba jis man primena žmogų, čiaudintį muilo putų debesyje.

<…> tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje nusilengvinti – tokia buvo viso šunelio gyvenimo esmė.

<…> mes tol kankinom apskritimus, kol iškvotėm šį slaptą jų egzistencijos simbolį: ∏

<…. dialogą tarp dviejų mielių trupinėlių. Rydami cukrų ir dusdami nuo savo pačių ekskrementų, juodu spėliojo, kokia galėtų būti gyvenimo prasmė. Dėl riboto intelekto jie nė iš tolo neatspėjo, kad gamina šampaną.

<…> „Kaip viskas panašu į okeaną!“ – sušuko Dostojevskis. O aš sakau: kaip viskas panašu į polietileną!

<…> Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštais metais nuo spėjamo Dievo Sūnaus gimimo <…>

Kaip ir daugelis pacientų, jis pusrūsyje pasiklydo. Kaip ir daugelis, pro dvigubas duris užėjo į lavoninę. Kaip ir daugelis, nevalingai susimąstė apie savo marumą. Užėjo į neveikiantį rentgeno kabinetą. Nevalingai pagalvojo, ar jo viduje neauga kokia bjaurastis. Kitus žmones, einančius pro tą kabinetą, aplankydavo lygiai tokia pat mintis.

<…> tas dobermanas vadinosi Kazokas. Jis naktimis saugojo „Brolių Maritimų“ statybos kompanijos sandėlį. Kazoko dresiruotojai, tai yra žmonės, kurie jam išaiškino, kokioje planetoje jis gyvena ir kas jis per žvėris, įtikino jį, jog Visatos Kūrėjas nori, kad jis pjautų visa, ką pastvers į dantis, ir ne tik pjautų, bet ir ėstų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: