Medžiojau Vonneguto knygų knygpirkyklose, tačiau nusprendęs taupyti pinigus užsukau į biblioteką ir Eureka!, pilna lentyna neskaitytų knygų. Išsirinkau dvi. Viena užkabino vos žydiškai atverčiau paskutinius knygos lapus. Ten radau man ypatingai patikusį Requiem mūsų planetai žemei. Nors knygos dar neperskaičiau, tačiau patį Requiem skaičiau kokius 6 kartus, tai pateikiu citatą. Kitas citatas pateiksiu vėliau kai perskaitęs knygą konspektuosiu ką pasibraukiau. Taigi, Kurto Vonneguto „Requiem“.
Jei nukryžiuotoji Žemės
planeta įgautų balsą
ir ironijos jausmą,
apie tai, kaip ją niokojame,
ji, ko gero, pasakytų:
„Atleisk, Tėve,,
nes jie nežino ką daro.“
Ironija būtų ta,
kad mes žinome
ką darome.
Kai paskutinė gyva būtybė
bus mirusi per mus,
kaip poetiška būtų
jei Žemė galėtų ištarti
balsu, sklindančiu
galbūt
iš Didžiojo Kanjono
apačios:
„Viskas baigta.“
Žmonėms čia nepatiko.
mantozauras 