Kai nelyja aš važiuoju dviračiu…

„Kai nelyja aš važiuoju dviračiu“, tokį užrašą pamatėme ant atviruko kai parsibeldę iš geležinkelio stoties barake valgėm makaronus. Nuaidėjo garsus, lengva ironija pagardintas juokas. Makaronai šildė skrandį, o visas kūnas dar jautė ką tik pasibaigusią kelionę. Kodėl šis užrašas pasirodė juokingas? Apie viską iš pradžių:

Traukinys į Kretingą Vilnių paliko 6:30. Žadint savo kvailą galvą teko 4:30, iš barako išmint apie 5:15. Brrrr, kokie tragiškai baisūs skaičiai kai suvoki jog jie apibūdina prabudimo laiką. Galva prabudo ties Radviliškiu ir tik tada supratau jog nepasiėmiau keleto gyvybiškai būtinų daiktų ir šiaip, išvažiavau su šlepečių tipo batais, kuriuos barake naudoju, nepatikėsit, kaip šlepetes. Gera pradžia.

Kretinga – Palanga. Juokingi keliolika kilometrų tapo nejuokingai rimta kančia, kai visu pajėgumo sprogo ilgai kaupęsis skausmas kelyje. Minti buvo košmariškai sunku, ačiū Dievui tą dieną daugiau niekur nevažiavom. Tik į Šventąją. Lengva.

Tada prasidėjo juokas. Visos dienos buvo juokas. Daug juoko. Sinoptikai pasityčiojo iš mūsų ir mūsų kelionės, prieš tai žadėję gerą orą ir vasarišką kaitrą, atsiuntė lietų, dar truputį lietaus ir dar šiek tiek lietaus.

Kelionė į Nidą. Lietus. Lyja nesmarkiai, galbūt tikslą pasieksim. Pravažiavom visas įmanomas pastoges bei pakankamai nutolom nuo jų – lyja be proto smarkiai, žiauriai šalta. Sustojame po medžiu pavalgyti – lyja mažiau. Pavalgę važiuojam tolyn – lyja smarkiau. Spjaunam į Nidą, imam Juodkrantę, ieškom kambario – lyja, kambarių nėra. Randam kambarį – nebelyja. Velniop, tūnom kambaryje ir šildomės.

Ryte oras fantastiškas, sumanom tęst kelionę į Nidą, atiduodam kambario raktus, susikraunam daiktus, lipam ant dviračių…..pradeda lyti. Planas aiškus – atgal į Palangą. Važiuojam – lyja. Priartėjam prie kažkokio paplūdimio. Netoli yra palapine kurioje galima pavalgyti – nustoja lyti. Pabūnam prie jūros, palapinėje pavalgom, sėdamės važiuoti – pradeda lyti. Visu greičiu link kelto. Lietus toks smarkus, jog nusprendžiam eit į Jūrų muziejų. Ilgai svarstome ar verta, tačiau lyja taip smarkiai jog pasirinkimo nebelieka. Nusiperkam bilietus į muziejų – pradeda šviest saulė, lietaus kaip nebūta. Išeinam iš muziejaus – NELYJA. Skubam į keltą, išlipam Klaipėdoj – lyja. Skubam namo – lyja. Namie būnam viduje, nes vos išlindom pasėdėt ir su kaljanu pavakarot lauke – pradėjo lyti.

Paskutinė diena prie jūros, oras keistas, vėsus, bet saulėta ir NELYJA. Bėgam prie jūros, fantastiškai išsimaudom ir išsimasažuojam jūros bangose. Iki traukinio į Vilnių lieka vos kelios valandos, tačiau oras nieko bloga nežada. Grįžę namo atsisveikinam su vietiniais kurie mus priglaudė ir globojo ir vos tik užlipam ant dviračių ir pradedam minti – pradeda lyti! Ir štai privažiuojam Kretingą – lietaus kaip nebūta. Bent tiek gerai, kad Vilniuje nelijo…

Taigi, valgant makaronus tas atvirukas iš tikrųjų atrodo toks isteriškai juokingas. Ir kas galėjo sukurt tokį kvailą atviruką?

Advertisements

One Comment to “Kai nelyja aš važiuoju dviračiu…”

  1. ha ha :DD Nors pati ten buvau, ir alu midu geriau, ir per barzda netekejo, bet is tavo lupu vistiek juokingiau :))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: