Masinės komunikacijos priemonių generuojamas išgąsčio efektas

Visi iš mūsų esame matę kokį nors labai baisų filmą po kurio buvo sunku užmigt, atsirado baimė tamsai ir pan. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės kuria televizijos laidas, filmus kuriuose vaizduojami pavojai, keisti padarai, kovotojai kurie įvairiais būdais stengiasi išgąsdinti ne tik varžovą ekrane, bet ir žiūrovą už ekrano. Nors mes suprantame kad visa tai yra išgalvota ir joks monstras neišlįs iš ekrano, tačiau kiekvienas iš mūsų galėtume išvardinti bent kelis filmus, kuriuos prisiminus dar dabar per nugarą perbėga šiurpas.

Vadinamąjį „išgąsčio efektą“ teko tyrinėti vienai iš paskaitų universitete, taigi nusprendžiau įmesti straipsnio pristatymą ir čia. Nors Joanne Cantor straipsnis yra lengvai prieinamas, tačiau galbūt kažkam bus įdomu paskaityti laisvą vertimą, su lengvais pavyzdžiais apie tai kaip televizija, kinas mus gąsdina. Kaip ir minėjau ką tik, paminėsiu dar kartą, beveik visos mintys išsakytos šioje rašliavoje yra vertimas iš anglų kalbos ir jos priklauso profesorei Joanne Cantor, su jomis galite sutikti, galite jom prieštarauti, įdomi visų nuomonė. Kadangi tai buvo teksto pristatymas mano nuomonė bei autoriaus tekstas nėra atitinkamai išskirti (nėra nuorodų, citavimo ir pan.), tačiau tai ne mokslinis straipsnis tad leidžiu sau tokį akiplėšišką manevrą.

Baimė tai tam tikra reakcija į tikrovišką ar tikrovę atspindinčią pavojingą situaciją. Baimė mums padeda suprasti, sureaguoti ir taip pabėgti nuo pavojaus. Žvelgiant į masinės komunikacijos priemonių kuriamas baimes dažniausia žmonės supranta jog tai yra sukurtos situacijos kurių niekada nebuvo, nėra, galbūt niekada jų nebus, tačiau baimė vis tiek atsiranda. Kodėl? Jei reali situacija sukelia mūsų emocijas, tai suvaidinta panaši situacija taip pat kels emocijas, tiktai mažesnes. Masinėse komunikacijos priemonėse vaizduojama tikrovė mus išgąsdins tuomet kai ji bus panaši į realybėje baimę sukeliančią tikrovę. Tai kas mums sukelia baimę realybėje, tie veiksniai kelia didžiausią baimę ir televizijoje.

Pirmasis išgąsčio efektą bandė tyrinėti Herbert Blumer, jis  1933 metais tyrė vaikų reakciją į siaubo filmus. Nieko nuostabaus, tuo laikotarpiu siaubo filmai buvo itin populiarūs (atsiminkime klasikinį filmą Frankenšteinas), todėl atsirado poreikis tirti jų įtaką visuomenėj, o ypač vaikams. Blumerio atlikti tyrimai parodė jog 93% vaikų buvo išgąsdinti kurio nors siaubo filmo. Po Blumerio keli autoriai dar bandė tirti žmonių reakcijas į filmus, tačiau tai buvo pavieniai, ne itin dideli tyrimai.

Didžiausias tyrimų bumas prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje kuomet pasirodė ypatingai populiarūs siaubo filmai, tokie kaip „Nasrai“ (Jaws) ir Egzorcistas (The Exorcist). Tyrimai buvo mažai grįsti ir nepatikimi, tačiau faktas jog jie buvo atliekami sukėlė susidomėjimą ir patraukė visuomenės dėmesį į egzistuojančią problemą.

Greitai pradėti atlikinėti išsamesni tyrimai, kuriuose bandyta išsiaiškinti koks yra masinės komunikacijos priemonių poveikis žmonių baime. Daugiausia tokiuose tyrimuose tirta vaikų reakcija.

  • 1987 metais atliktas tyrimas, kuriame apklausus ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus paaiškėjo jog net 75% vaikų buvo išgąsdinti „kažko ką jie matė per televiziją“.
  • Išgąstis priklauso ir nuo to kiek laiko vaikai praleidžia prie televizoriaus. Kuo daugiau laiko jie skiria televizijos žiūrėjimui, tuo daugiau įvairių baimių ir neramumų susietų su matytais vaizdais vaikai susikuria. Visgi ši išvada suformuota ne visai tiksliai, nes egzistuoja taip vadinamas „atbukimo efektas“, kuomet žmonės žiūrintys televiziją itin dideliais kiekiais „atbunka“ ir nebereaguoja į įvairius veiksnius, pvz.keliančius baimę.
  • Apklausus tėvus paaiškėjo jog net 9% vaikų sapnuoja bent vieną košmarą per savaitę, susijusį su „kažkuo matytu per televiziją“. Tam įtakos turi ir faktas jog vaikų miegamajame kambaryje yra televizorius.
  • Taip pat apklausus 5-6 metų vaikų tėvus paaiškėjo, jog kuomet vaikai žiūri labiau suaugusiems skirtas laidas arba televizorių žiūri pasyviai (pvz.jis yra įjungtas kuomet vaikai žaidžia namuose), tai taip pat smarkiai įtakoja miego sutrikimus.

J.G.Johnson 2004 metais atliko tyrimą kurio rezultatai parodė jog paaugliai kurie jaunystėje daugiau laiko žiūrėjo televizorių turėjo daug daugiau miego sutrikimo problemų, kurios pasireiškia dažnu košmarų sapnavimu bei prabudinėjimu naktį, ir vėliau, po kelerių metų.

1980 metais B.R.Johnson atliko tyrimą kurio metu prašė suaugusių žmonių įvardinti ar jie pamena bent vieną filmą kuris juos labai išgąsdino. 40% žmonių atsakė jog pamena, filmas buvo matytas maždaug trijų dienų bėgyje. Kai kuriems iš respondentų pasireiškė nervingumas, lengva depresija, liūdesys, ir visa tai buvo įtakota matytų filmų. Literatūroje yra aprašytas ir atvejis kuomet žmogus pažiūrėjęs filmą (The Excorcist) atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje.

Teigiama jog suaugusių žmonių kai kurioms dabartinėms baimėms įtakos turi vaikystėje matyti filmai. Pavyzdžiui tie kurie vaikystėje matė filmą „Nasrai“ daug labiau bijo atvirų maudymosi vietų bijodami galimos ryklių atakos. Le Doux`as pavadino šiuos atsiminimus „neištrinamais“, jie egzistuoja mūsų pasąmonėje ir nors mes ir suprantame jog matėme filmą ir filme matyti vaizdai neatitinka tikrovės, tačiau vaikystėje į pasąmonė užprogramuotos mintys nepakeičiamai daro įtaką mūsų baimėms ir nerimui.

Galima išskirti kelias baimę keliančių veiksnių (masinės komunikacijos priemonėse) grupes:

a)      Pavojus ir traumos. Dažniausiai tai tornadai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, maras, atominis karas ar kiti masiniai reiškiniai. Žmonėms kurie su šiais reiškiniais yra susidūrę gyvenime, įtaka bus daug didesnė.

b)      Natūralių formų iškraipymas. Dažniausia šis stimulas siejamas su nerealių veikėjų egzistavimu, tokių kaip nykštukai, mutantai, zombiai ir pan.

c)      Pavojus gresiantis kitiems. Žiūrovai prisiima ir reaguoja į mėgiamo veikėjo veiksmus. Taip elgiasi ypatingai empatiški žmonės. Tai vadinama „pavaduojančia baime“.

Skiriami pagrindiniai faktoriai dėl ko atsiranda baimė masinės komunikacijos priemonių vaizduojamiems stimulams:

a)      Vaizduojamo situacijos panašumas į tikrovėje egzistuojančius baimės sukėlėjus. Filmai daug labiau veikia žmones negu piešti animaciniai filmukai ar lėlių vaidinimas.

b)      Masinės komunikacijos priemonių kuriamos tikrovės vartojimo motyvacija. Žinodami ir suprasdami jog baimė yra kuriama/vaizduojama jie gali nusistatyti savo požiūrį į matomus objektus ir taip sumažinti baimę. Viskas priklauso nuo to kokia yra vaizduojamos tikrovės vartojimo motyvacija.

c)      Kiti emocijas įtakojantys faktoriai.  Baimę sukelia ne tik matomi vaizdai bet ir kitos papildomos priemonės. Siaubo filmų kūrėjai kombinuoja įvairius baimę keliančius veiksmus, papildydami juos svarbiais komponentais kaip muzika, aplinka ir pan.

Galima manyti jog augdami vaikai kreipia mažiau dėmesio į masinėse komunikacijos priemonėse kuriamus emocinius nesklandumus, tačiau ne visada taip yra. Vaikai nuo 3 iki 8 metų labiausia bijo įvairių gyvūnų, tamsos, nenatūralių būtybių, tokių kaip zombiai, monstrai ar vaiduokliai, taip pat padarų kurie labai staigiai juda. Vaikai nuo 9 iki 12 metų labiau bijo fizinių bei psichologinių traumų, spaudimo ar artimųjų netekties. Paaugliai lygiai taip pat bijo įvairių traumų, tačiau atsiranda naujų „mokyklinių baimių“, taip pat politinių, ekonominių baimių.

Taip pat po atliktų tyrimų paaiškėjo jog priklausomai nuo vaikų amžiaus pasireiškia baimė abstraktiems dalykams. Tai paaiškinama jog maži vaikai nesugeba abstrakčiai mąstyti. Tirta reakcija į Persijos įlankos karo vaizdavimą televizijoje. Visų amžiaus grupių vaikai ir paaugliai į šį karą reagavo maždaug vienodai, tik jaunesni vaikai labiau rūpinosi matydami vaizdus iš karo (raketos, karinė technika), kai tuo tarpu paaugliams didesnį rūpestį kėlė labiau abstraktūs dalykai (konflikto išsiplėtimas ir galimos didesnės karinės intervencijos ir pan.).

Įvairaus amžiaus vaikai visaip būdais bando susidoroti su juos apėmusiomis baimėmis. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausia naudojasi nekognityvinėmis susidorojimo su baime strategijomis. Vyresni labiau linkę naudotis kognityvines strategijas.

Nekognityvinė strategija nenaudoja verbalinės komunikacijos  ir yra sąlyginai automatiška. Stengiantis išsiaiškinti kaip vaikai nujautrina matomus vaizdus atliktas eksperimentas kuomet buvo rodomas milžiną Halką vaidinęs aktorius grimavimo metu. Po tokių vaizdų vaikai nebe taip jautriai reagavo į milžino Hulko veikėją filme.

Dar vienas nekognityvinis būdas sumažinti baimę yra papildomų daiktų vartojimas žiūrint filmą. Eksperimentų metu pastebėta jog tie vaikai kurie buvo įsikibę į antklodę ar žaislą, ar tuo metu kažką valgė ar gėrė daug lengviau reagavo į filmus.  Toks būdas labiausia tinka jaunesnio amžiaus vaikams, nors akivaizdu jog tuo naudojasi ir vyresni.

Dar viena nekognityvinė strategija, kuri pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus vaikų, tai akių užsidengimas. Tyrimo metu kuomet akių užsidengimas buvo pasiūlytas kaip alternatyva apsisaugoti nuo baisaus turinio, jaunesni vaikai šį būdą naudojo žymiai dažniau.  Vyresni vaikai suvokė jog akių užsidengimas neapsaugos jų nuo baimių, nes jiems pakankamai daug įtakos turėjo ir papildomi veiksniai, tokie kaip muzika ir pan.

Kognityvinės strategijos yra paremtos informacijos suteikimu, paaiškinimu. Kol vaikas mato pvz. nerealias būtybes, jam galima suteikti informacijos apie šių būtybių neegzistavimą. Visgi pritaikyti šią strategiją ikimokyklinio amžiaus vaikams yra sunku, nes jų fantazijos – realybės suvokimas dar nėra pilnai išsivystęs.

Eksperimento metu kuomet mažiems vaikams buvo rodomos gyvatės jiems buvo sakoma jog jos yra nenuodingos, tačiau dauguma vaikų šią informaciją suprato savaip, įsisavino tik žodį „nuodingos“ ir visai neišgirdo priešdėlio „ne“.

Vyresni vaikai pamatę baisius filmus yra labiau linkę viską aptarti su tėvais ir taip išsiaiškinti ar egzistuoja realus pavojus. Tyrimai taip pat parodė jog mažiems vaikams reikėtų paruošti vizualius pranešimus paremtus verbaline komunikacija, tuomet jie daug lengviau ir paprasčiau priims informacija.

Egzistuoja nusistovėjęs stereotipas jog mergaitės bijo daug labiau negu berniukai, nes mergaitės yra daug labiau emocingos. Peck (1999) atliko tyrimą kuriame bandė nustatyti kaip į įvairius vaizdus reaguoja mergaitės ir berniukai. Mergaitės į baimę reaguoja daug emocionaliau nei berniukai, tačiau ištyrus kūno reakcijas į baimę (širdies plakimo greitis ir pan.) didelių skirtumų nepastebėta. Peck taip pat atliko panašų eksperimentą, kuriame moterų ir vyrų auditorijai rodė filmą kuriame yra nužudomas du veikėjai – moteris ir vyras. Moterys daug labiau reagavo į moters veikėjos žūtį, baimė rodė emocionaliau. Tačiau kai buvo nužudytas veikėjas vyras, į tai labiau reagavo vyrai (padidėjo pulsas ir pan.). Lyčių įtaka reakcijai į masinės komunikacijos priemonių suformuotą baimę yra mažai tyrinėta, todėl tvirtų išvadų daryti negalimą.

Visgi egzistuoja teorija kaip skirtingos lytys susidoroja su baime, tačiau tai paremiama lyčių vaidmeniu socializacijos procese. Hoffner teigia paauglės mergaitės naudoja daugiau nekognityvinių susidorojimo strategijų negu to paties amžiaus berniukai, tačiau nėra jokio skirtumo tarp lyčių naudojant kognityvines baimės įveikimo strategijas. Hoffner tai aiškina tuo jog berniukai yra mažiau linkę rodyti savo emocijas nei mergaitės, todėl jie stengiasi vengti nekognityvinių susidorojimo strategijų.

Visgi išgąsčio efektas masinės komunikacijos priemonėse gali būti panaudotas ir tikslingai siekiant naudos. Geriausias pavyzdys tai socialinės reklamos, kuriomis bandoma daryti įtaka, dažnai naudojant baimę, kaip vieną iš pagrindinių veiksnių. Daug kas prisimena socialinę reklamą, kurioje maža mergaitė neprisisegusi diržo išlekia pro langą. Tačiau šią temą norėčiau užbaigti kita, ne ką mažiau šokiruojančia socialine reklama:

http://adsoftheworld.com/media/tv/world_aids_day_2009_mass_murderer

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: