Kurto Vonneguto “Galapagai”

Vargais negalais radau laiko bent vienai grožinei knygai. Skaityti buvo vienas malonumas. Darausi alergiškas mokslinėms knygoms, o visas baisumas tame, kad kuo toliau tuo daugiau man jų reikia skaityti. Bet ne apie tai. Apie Vonnegutą. Vėl. Na ir viskas, perskaičiau viską ką sugebėjo išverst į gimtą kalbą lietuviai. Reziume- Vonnegutas yra toks savas rašytojas, jog skaitau jo knygas ir jaučiu kad galėčiau tokiam žmogui paspaust ranką ir pasakyt “valio”. Vėlgi, pagal visas šio blogo tradicijas citatų kratinys. Šįkart citatų nėra daug ir jos kaip niekad sunkiai suvokiamos be konteksto. Bet ne kontekste esmė…esmė slypi kažkur Ekvadore..

12psl.

Dar kiti tos didelių smegenų ir svaičiojimų epochos žmonės tvirtino, <…>

16psl.

<…> beveik kiekvieno suaugusio žmogaus smegenys svėrė apie tris kilogramus. Toks nenormaliai didelis mąstymo aparatas gebėjo regzti ir įgyvendinti begales bjaurių kėslų.

27psl.

<…> žmonės ėmė mirinėti iš bado.

Prekybai jausmai svetimi.

29psl.

<…> smegenys – neatsakingos, žiauriai pavojingos, visiškai atitrūkusios nuo tikrovės, žodžiu, nė velniams netikęs daiktas.

32psl.

<…> jos man liepė stoti į JAV jūrų pėstininkus ir važiuoti kariauti į Vietnamą. Labai jums ačiū, didelės smegenys.

36psl.

Ateis pavasaris, ir aš per šitą plieninę gražuolę liksiu be galvos. Klausimėlis: o kam nėra pavasarį tekę likti be galvos?

42psl.

<…> tu išeini į kitą pasaulį. Ten tikrai bus geriau, nes blogiau kaip čia būti nebegali.“

71psl.

Taip, jei sandėris įvyktų, Ekvadoras laidais ar radiją finansinį miražą galėtų dalimis persiųsti derlingoms šalims ir mainais gauti tikro maisto.

72psl.

Viešbučio darbuotojai tokio gero maisto nei valgė, nei vogė. Ir tuo didžiavosi.

83psl.

„Ką telefono kompanija sujungė, žmogus teneperskiria.“

86psl.

<…> bet kokiai gyvybės formai, išskyrus jūrų dumblius, iguana nebuvo pavojingesnė už kepeninę dešrą.

98psl.

Patinas nustoja dirbęs savo darbą, tai yra nieko nedirbęs.

102psl.

Motina mokėjo šokti valsą, tango, rumbą, čarlstoną, lindihopą, džiterbagą. Tėvas naudojosi teise nešokti jokių šokių.

113psl.

Tiesa, apie pusę tų kūdikius turėsiančių kūdikių tikindavo rimtai mylinčios tuos, nuo kurių pastojo. Tačiau kita pusė, nors nepaneigiami požymiai liudijo priešingai, prisiekdavo neprisimenančios, kad būtų dariusios ką nors tokio, nuo ko gimtų vaikai.

113psl.

Kai kam pastoti taip paprasta, kaip gauti slogą.

116psl.

Kapitono galva, žmonijai žūti nuo meteoritų būtų nepalyginamai garbingiau, poetiškiau ir netgi gražiau bei susinaikinti Trečiajame pasauliniame kare.

132psl.

Nežymus aplaidumas į didelį blogį išvirsta…

Pritrūks vienys – pražuvo pasaga; pritrūks pasagos –

Pražuvo žirgas; pritrūks žirgo pražuvo raitelis.

–         Bendžaminas Franklinas (1706 – 1790)

145psl.

–         Sūneli, – atsakė jis, – tu kilęs iš senos ryžtingų, sumanių mikroskopinių buožgalviukų giminės. Jie vii lig vieno – varžybų čempionai.

153psl.

Atsiprašymai dėl trumpalaikio smegenų veiklos sutrikimo būdavo visų pokalbių pagrindas: „Oi“, „Dovanokit“, „Tikiuosi, neįsižeidėt“, „Ir kaip man taip išėjo?“, „Taip greit, kad nespėjau ir pagalvot“, „Kitąkart žinosiu“, „Negaliu sau atleisti“, „Nežinojau, kad užtaisytas“, ir taip toliau, ir panašiai.

163psl.

Pirma ėdesys, moralė paskui.

–         Bertoltas Brechtas (1898 – 1956)

185psl.

Esu smarkiai prasiskolinęs, nieko

Neturiu. Visa kita palieku vergams.

–         Fransua Rablė (1494 – 1553)

210psl.

Ir aš tokį užjaučiu, kaip būdavo man, šešiolikmečiui. Kaip kamuodavo tas knietulys. Nuo orgazmų, kaip ir šiais laikais, nepalengvėdavo. Dešimt minučių po orgazmo – ir spėkit kas? Trūks plyš knieti dar vieno. Ogi reikia ir namų darbus paruošt!

212psl.

Žmonės anuomet buvo tokie vislūs, kad šitokie, nebranduoliniai sprogdinimai beveik nepalikdavo ilgalaikių biologinių padarinių.

213psl.

<…> mintyse džiaugtis tuo, kas dar neįvyko ir galbūt niekada neįvyks.

217psl.

Priesaikos – tai tik žodžiai, o žodžiai – tai tik oro dvelksmas.

–         Samuelis Batleris (1612 – 1680)

250psl.

Šis inžinerinis sumanymas buvo, beje, toks pat kuklus kaip Cheopso piramidės arba Panamos kanalo statyba.

252psl.

Žmogus laimingiausias, kai nieko neišmano,

Kai dar nemoka nei sielotis, nei džiaugtis.

–         Sofoklis (496 – 406 m.pr.Kr.)

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: