Archive for sausio, 2010

sausio 31, 2010

Pietų valgymo daina

Praeitą savaitę, siaučiant šalčiams šalčiauskams nusprendžiau per pietus niekur neiti, o valgyti darbe, tiesiai iš plastikinės dėžutės, saugančios krūvą namudinių sumuštinių. Tam kad valgymo procesas vyktų daug sklandžiau pradėjau ieškoti maisto ausims bei vitaminų akims. Taigi, kaip ir pridera pagal suformuotus poreikius nėriau į medžioklę. Medžioklei pasirinktas tinkamiausias plotas- youtube. Nors pagrindinis tikslas buvo sumedžioti kažką, tačiau tikrai nesitikėjau jog medžioklė pavyks taip tiksliai ir pirmi dainos akordai bei išgirsti žodžiai ne tik kad privertė mano kramtančią burną išsišiepti, bet juokui panaudoti ir balso stygų siunčiamas garso bangas. Miela daina, labai tinkanti pietums. Vėliau aš ją paklausiau dar kelis kartus, grįžęs namo dar keliolika kartų. Patiko. Kažkuo patraukė. Aišku šypseną sukėlė atlikėjos dainavimas prancūziškai ir jeigu ji šia kalba dainuoja taip pat kaip ir angliškai tada šypsena kyla dar didesnė, bet…dešimtbalėje sistemoje šią dainą vertinčiau pliusu.

Tiesa, penktadienį žengiant žingsnį link kokios nors įstaigos su alumi/vynu ir ramybe pro šalį pralėkė pati šios dainos atlikėja ir galėčiau pasidžiaugt už tai jog ji turi apgamą ant veido pagal kurį įmanomą ją atpažinti. Na juk madinga girtis jog ten kažkur, kažkada, kažkaip mačiau kažką, gal žvaigždę, gal ne… : )

sausio 30, 2010

Knygos, kurios nori atsidurti mano lentynoje…

Kelias dienas mane neramina noras susirasti ir paskaityti vaikystėje ir ne tik vaikystėje vartytas knygas. Šįkart sunkiai suprantama nostalgija užplūdo ir mano smegenys pareikalavo Vytautės Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“ bei „Roboto ir peteliškės“. Senos knygos…va čia ir prasideda bėdos norint jas gauti. Iš bibliotekos imt nenoriu, nes tik susierzinsiu. Noriu jas įsimesti į savo lentyną ir kas kart aplankius tokiai pat nostalgijai versti puslapį po puslapio sugrįžti į vaikystę. Gal kas turit kokių patarimų kur galima rasti šias knygas? Internetas ir jo skelbikų puslapiai nepadėjo, niekas nenori parduoti tokio lobio.

sausio 26, 2010

Ir dar šiek tiek apie speigą autobuse…

Tęsiant šalčio temą… Papasakosiu šiandieninės kelionės į darbą užkulisius. Visi juk mėgsta užkulisius ir slaptas istorijas. Taip taip, aš esu toks žvaigždė jog mano užkulisiai yra patys įdomiausi pasaulyje ir aš važinėju personaliniu autobusu ir stotelėse priimu tik tuos keleivius kurie man patinka. Taigi šiandien važiavau tokiu personaliniu autobusu jog esant minusdvidešimt lauke autobusas pats suprato jog durys nereikalingose stotelėse gali ir neatsidaryti ir tik galingi keleivių spyriai priversdavo jas bent truputį atsiverti. Vėliau jas užsiverti priversdavo tik vairuotojas, deja ne mygtuko paspaudimu o savo atėjimu ir manualiniu-rankiniu būdu vyriškai trukteldamas suspardytas duris. Juokinga ryte matyt kaip vairuotojas tuo pačiu dirba ir durininku. Vargšas dabar turbūt guli lovoje ir keikiasi, guodžiasi savo žmonai, kuriai visa tai mažiau rūpi nei tau.

Viva Vilniaus autobusų parkas, muziejus ant ratų…

sausio 25, 2010

Šaltis, jūra ir muilo burbulai

Aną dieną, kažkada neseniai, gal savaitgalį o gal ir vakar, teko pabuvoti prie jūros. Gera nuo visko pabėgti ir žiūrėti kaip leido luitas muša kitą ledo luitą ir kaip trečias ledo luitas, kuris labiau panašus į šulinio dangtį, nemuša nieko o ramiai sau tai vegetuoja tai vėl pradeda šėlti. Pažiūrėjau aš į juos ir supratau kad gyvenimas yra baisiai painus reikalas. Nepatinka jis niekam kai pradeda regzti rezgalus, o kai eina kaip per sviestą tada norisi kad eitų kaip per margariną, o kai eina kaip per margariną pasiilgsti sviesto, taip ir gyveni visas riebaluotas ir nelaimingas. Bet ne apie tai čia šiandien susirinkom pakalbėt, tikrai ne apie sviesta ir margariną, o apie daug rimtesnius ir gilesnius dalykus- apie muilą.

Visiem ne paslaptis, man kol kas didoka paslaptis kodėl, bet šį savaitgalį Marijos žemę, Jėzaus dangų, ir mūsų Lietuvą nusiaubė nenusakomas šalčio kiekis. Paplojau rankom tai sužinojęs ir sukoręs trisšimtussuviršum kilometrų nuvažiavau prie jūros kad sužinočiau vieną seną dalyką, kuris davė man ramybę, bet vis tiek rupėjo išbandyt. O tas dalykas buvo materializuotas į tokį mat klausimą: O KAS GI BŪNA KAI PUTI MUILO BURBULUS KAI LAUKE MINUS DVIDEŠIMT. Taip, aš sužinojau tą atsakymą. Atsakymas labai pritrenkiantis ir netikėtas. Ogi būna muilo burbulai, tokie pat kaip ir prie plius dvidešimt. Jokių stebuklų, jokių netikėtumų, racionalioji plikoji žmogbeždžionė nugalėjo- svajonėms čia ne vieta…

sausio 18, 2010

Nugirstas pokalbis

Praeitą savaitę į VU biblioteką kažkokie darbininkai vieną po kitos nešė dėžes su naujais baldais. Zujo visą dieną, nešė, rėkavo neaišku ką ir štai vienas eidamas pradėjo braukti ranka per sieną ir savo kolegai išdidžiai, su didele pagarba ir nuostaba pasakė: „Oooch, tu matai, čia Universitetas…“. Kitas pritariamai atsiduso ir abu nuzujo nešti kitos dėžės. Štai, kokia pagarba, koks nepasiekiamas Hiperborėjų kalnas yra tas mūsų universitetas. Tiesiog gražu klausyt.

Kadangi papasakojau šitą, papasakosiu ir kitą nugirstą pokalbį. Nors aš jį jau pasakojau visiems kam tik įmanoma, bet gal būtent TU to nežinai. Viskas buvo, hm, gal pirmam ar antram kurse. Važiavau sostinės viešuoju transportu numeris keturiasdešimtpenki tuometinės gyvenamosios vietos link. Kelionė vyko numatytu maršrutu ir pagal vairuotojo norimą planą autobusas kirto Valakampių tiltą. Ir štai prieš mane sėdinčios mergino pradėjo regzti pokalbį:

–         o wow, žiūrėk koks ežeras!

–         Pfff, nu bet kokia tu kvaila. Koks čia tau ežeras, čia gi NEMUNAS!

Tai tiek, labanakt gentainiai.

sausio 14, 2010

Geriausios lomo nuotraukos pasaulyje 2009 metais

Džiugi žinia atskriejo pas mane ir iš tarptautinės arenos. Iškart po to kai šampano burbulai išsigaruoja visas pasaulis ima skaičiuoti kas kur ir kiek pridarė praėjusiaisiais metais. Pasirodo mat tatai nūnai štai va tai va op, tarp 365 populiariausių lomo fotografijų pateko ir lietuviška močiutė sengalvėlė, senpirdėlė mezganti kojines kažkur loftuose, kažkur tarp Mindaugo maximos ir Savanorių RIMI. Aš tai pats esu nepatenkintas šiuo kadru, tačiau kitiems jis visai dar ir patiko, tai leidžiu į šį darbą žiūrėti.

Visgi tarp 365 nuotraukų tas mano varganas kadras įsipaišė visai neblogai, nes mano nuomone ten buvo ir prastesnių darbų, bet buvo ir ohooooooooooooooooooooooooooooooooooo kokių geresnių darbų. Atsirinkau keletą parodyti Jums (kad pajaustumėte jėgą). Va, žiūrėkit kaip varo pasaulinio lygio lomografai ir kiek privarė per 2009 metus. Ameizing pypl!

read more »

sausio 13, 2010

Geriausios 2009 metų fotografijos

Taigi nejučia už lango išsidrėbė naujieji 2010-ieji metai. Kaip sakoma reikia apmąstyt ką per senuosius nuveikei negero ir tada pult taisyt viską naujausiais metais. Na jo, gal ir gerai taip, bet kažin kas gi taip daro. Vienintelis dalykas ką aš darau prasidėjus naujiems metams- sukeliu į archyvą tais metais darytas nuotraukas ir užveisiu naują folderį naujoms nuotraukoms. Taigi oficialiais, Lietuvos respublikos statistikos departamento nepatvirtintais duomenimis per šiuos metus prišaudžiau apie 1900 nuotraukų. Koks tai pižonas skaitmeninystas pasakys kad cha, liurbi tu, aš per vieną vakarą tiek padarau, na bet juosta yra juosta ir su ja nepriskubėsi. Kita maloni statistikos dalis – mano fotokraitį papildė krūva naujų fotoaparatų. Tatai tokie nauji draugai kaip Diana F+, Oktomat, ActionSampler ir t.t.ir pan.ir kt.ir ps.ir pms. Atlikęs mandrus apskaičiavimus galiu drąsiai teigti jog praėjusiais metais nuotraukų darymui panaudojau 14 skirtingų fotoaparatų. Kadrai gavosi įvairūs, nuo visiško absurdmešlio iki visai padorių kadrų. Su tom fotografijom įvairiai būna, jeigu tau patinka, tai kitiem nebūtinai patinka. Jei visiem patinka, tai tuomet…taip nebūna man : ) aš taip plius minus vieną su puse akies užmečiau į savo archyvuką ir viešinu gal ne pačias geriausias, bet tas kurios man kalba labai daug.

Štai va tai tai, 2009 metų plius/minus geresnių mano darytų nuotraukų popuri:

read more »

sausio 9, 2010

Savaitės daina

Kartais taip būna kai galvoje košė makalošė, nieko nesupranti ir suprasti nesigauna, tai galų gale net nebebandai nieko suprasti. Nelabai net suprantu ką čia rašau ir kas čia skaitys, o jeigu ir skaitys tai ar supras ką nors. Tačiau nušvitimas atėjo išgirdus dainą, kuri sudėjo taškus ant Ž ir varneles ant Ė. Juk viskas taip paprasta, taip paprasta kaip kokiam hipiui padaryti jog būtų taika pasaulyje. O jeigu to padaryti nepavyksta tai bent jau apie tai padainuoti nurodant taikos darymo gaires…Visą savaitę sukasi ši daina mano kompiuterio ekrane ir karts nuo karto pasiekia ir mano ausis, tepasiekia ir tavąsias:

ALL WE GOTTA DO IS……..juk taip paprasta!

sausio 1, 2010

SU NM!

Žymos: , , ,