Archive for vasario, 2010

vasario 28, 2010

Skeptiko klausimas Sokratui

– Žinau, kad nieko nežinau. – pasakė Sokratas.

– O iš kur žinai, kad žinai, kad nieko nežinai? – paklausė skeptikas.

vasario 27, 2010

Tarybinių animacinių filmų simbolis Lietuvoje

Žodžiai turi galią ne tik išreikšti tai ką mes norime iškomunikuoti, bet ir sugeba veikti kaip laiko mašina, kuomet naudojami žodžiai simbolizuoja tai kas buvo, ko nėra ir kas mūsų gyvenime nesikartos. Vienas iš tokių žodžių yra vaikystė. Išgirdus žodį vaikystė galvoje gimsta labai daug minčių susietų su atsiminimais bei potyriais, tai be abejonės praeitį indukuojantis žodis. Taip jau esame sukurti jog praeitis, kad ir kokia ji buvo, atsiminimuose dažniausia romantizuojama. Romantizavimas susietas su tuo jog stengiamės, o gal tyčia taip gaunasi, (reiktų psichologų komentaro) atsiminti malonias detales, nemalonios šiek tiek primirštamos ar tiesiog ignoruojamos. Vaikystės atsiminimas santykyje su pačia vaikyste galėtų atrodyti štai taip: 

read more »

vasario 26, 2010

Doubles su Cinzinc (Lietuva- Indonezija) pt.3

Cha cha, matai pavadinimą ir negali patikėt, brangus ir pigus mano skaitytojau? Taip taip, juk minėjau kad su Indonezija šį kart draugavom ypatingai daug. Ir taip taip, tai jau trečia dublinta juostelė. Ir taip taip, ji tikrai nepaskutinė. Ir taip taip bus dar daug daug, tik jeigu šį kartą tiesiog žaidėm, eksperimentavom, tai kiti darbai bus tikslingi ir su norima mintimi, o kol kas…. geresnių kadrų popuri iš trečiosios Lietuvos ir Indonezijos draugystės.

read more »

vasario 22, 2010

Reklama yra vėjas, o ryšiai su visuomene – saulė

Tokia mat idėja, kuri yra išguldyta šio įrašo antraštėje yra paskelbta Al Ries ir Laura Ries knygiūkštėje „The Fall of advertising and the rise of PR“. Vartydamas šią knygą aptikau šią įdomią Ezopo pasakėčios interpretaciją, kurią kažkada mums perpasakojo vienas iš dėstytojų. Kadangi pasakėčia ir jos interpretacija man patiko ir todėl kad aš ją vėl radau, tai šių dviejų veiksnių skatinamas pasidalinsiu tuo ir su jumis, mieli skaitytojai. Pateikiu ypatingai laisvą ypatingą vertimą, nes jei pateikčiau originalų tekstą pusė iš jūsų tingėtumėt jį skaityt (mano prielaida grįsta mano paties tingėjimu skaityt).

Vienoje iš Ezopo pasakėčių saulė ir vėjas susiginčijo, kuris iš jų yra stipresnis. Jie pamatė keliautoją einantį gatve ir nusprendė išspręsti savo ginčą paprastai: tas kuri privers keliautoją nusiimti savo paltą, tas ir bus stipresnis. Pirmasis darbo ėmėsi vėjas. Jis pradėjo pūsti, vis smarkiau ir smarkiau, tačiau kuo smarkiau jis pūtė, tuo tvirčiau keliautojas laikė savo paltą.

Po to eilė atėjo saulei. Ji pradėjo kaitriai šviesti, netrukus keliautojas pajutęs saulės šilumą pats nusirengė paltą. Taip šį ginčą laimėjo saulė.

Siekdami sau ar savo kompanijai naudos negalime tiesiog brautis į kitų galvas. Reklama suprantama kaip brovimasis, nepageidaujamas įsibrovėlis, kuriam reikia priešintis. Kuo labiau reklama nori parduoti, tuo labiau „pučia vėjas“, tuo labiau klientas priešinasi pardavimus skatinančiai žiniai. Reklamos gamintojai kalba apie poveikį. Spausdinta reklama yra įvairiaspalvė, įvairiaformė, įvairių rūšių, spalvota, rėžianti akį. Beprotiškas veiksmas, keisčiausi vaizdo perteikimo kampai ir „šokinėjantis montažas“ televizijos reklamose. Manipuliavimas garsu radijuje. Visai tai komunikuoja ne ką kitą, o tik: nekreipkit į mane dėmesio, nes aš reklama. Kuo labiau reklama stengiasi įpiršti savo produktą, kuo stipriau ji veržiasi į pirkėjo galvą, tuo labiau ji yra atmetama. Visgi anksčiau ar vėliau klientas/žmogus nebeatlaiko to spaudimo ir „smarkiai pučiantis“ vėjas laimi. Bet toli gražu ne visada.

Ryšiai su visuomene yra saulė. Tu negali daryti per didelio spaudimo masinės komunikacijos priemonėms tam kad transliuotų tavo pranešimą. Viskas yra jų rankose. Viskas ką tu gali padaryti, tai šypsotis ir garantuoti jog tavo publikuojamos žinutės yra kiek tik įmanoma „naudingesnės“ visuomenei. Skaitytojas neturi jausti jokio spaudimo tiek iš tavęs tiek iš žinutę transliuojančios masinės komunikacijos priemonės, jos redaktorių. Tuomet nutinka reklamai atvirkštinis procesas – skaitytojas pats priima žinutę, manydamas jog masinės komunikacijos priemonė stengiasi jam padėti, būti naudinga, pranešdama apie nuostabų naują produktą ar paslaugą.

Štai taip mieli draugai, kaip visada išvadas siūlau pasidaryti patiems, nes kaip jau kažkada minėjau, pasaulyje ir taip jau per daug išvadų….

vasario 21, 2010

Pasidaryk pats – muzika kurią tu mėgsti

Ar žinot kaip kuriama muzika?

Natos, instrumentai, vargas, daug žmonių….taaaip, muzika tikrai taip kuriama. O ar žinot kaip PADAROMA muzika? Kompas ir vienas žmogus….ir tiek. Aš tikrai nesiruošiu kažko teist ar kažką smerkt…tiesiog labai trumpai leptelsiu kaip yra ir kaip gali būti. Iš tiesų „kūryba“ ir „padarymas“ tai mano subjektyvūs terminai šiems skirtingiems procesams apibrėžti. Iš esmės kūryba galima pavadint ir tą ir aną, ir kitką, padarymu irgi.

Kokius du milijonus kartų esame girdėję frazę „visa muzika jau sukurta….“, tai va, visa sukurta, o tai kas vyksta dabar tai jau sukurtos muzikos remiksavimas, perdirbimas kitaip, taip kaip nori. Apie ką aš? Norisi konkrečiau? Labai konkretus video kaip gimsta nauja daina, kurią sudaro keletas senų dainų:

Pagalvojau, jeigu JIS ar JIE taip gali, vadinasi gali ir KITI, galime taip ir MES. Tai ta proga, jog visas pasaulis remiksuoja viską ir pasidaro tai ką patys labiausia mėgsta, ėmiausi eksperimentuoti ir DARYTI muziką pats. Pastarieji sakiniai apibrėžiantys būtąjį laiką nereiškia jog visos tos mano mintys ir darbai vyko prieš pora dienų, ne, taip buvo prieš daugiau laiko. Bet tiesą pasakius ypatingai daug pastangų tas nekainavo. Tai jeigu aš, nebaigęs absoliučiai jokių muzikinių mokslų, meškos numindytom ausim galiu kažką pasidaryt, tai jūs įsivaizduokit kokių šedevrų iš jau egzistuojančių dainų padaro kiti, turintys muzikinį išsilavinimą. Tai nėra nei gerai nei blogai, taip tiesiog yra ir tiek. O ką aš tuo norėjau pasakyt? Kad nereikia per daug žavėtis viskuo ką matome ir ką girdime, nes beveik viską galime pasidaryti patys.

O čia pora mano PADARYTŲ nesąmonių, nes kūryba to vadinti aš nenoriu. Ta proga netgi sukūriau savo maispeisą, o ta proga kad sukūriau maispeisą tai pavadinau savo darymo kampelį vardu, kokiu tokį stilių vadina mano kambariokas, o ta proga jog tapau asmeniu kuris turi muzikos darymo kampelį su vardu tai sukūriau visam šiam kampeliui logotipą…ir t.t. visa tai gali pamatyti čia:

http://www.myspace.com/cacophonyriddim

vasario 20, 2010

Ignalina- miestas TAU kibirų mėgėjau

Kažkurią dieną tvarkiau kompą (mat Windows sprogo tai perėjau prie Ubuntu) ir turėjau progą pasinaudoti laiko mašina ir sugrįžti atgal į praeitį. Tyliai kikendamas peržvelgiau šimtus senų fotografijų, kurios sugrąžino mane į jaunystės dienas (mat dabar esu rimtas senpirda). Viena iš maloniausių kelionių atgal laiku buvo kelionė į Ignaliną. 3-4 metus prieš dabartinę mūsų erą su draugais vasaras pasitikdavome būtent ten. Ir ką gi aš prisiminiau. Ogi kodėl mes Ignaliną pramynėme žmonių su kibirais miestu.

Po nuostabių kelių dienų šiame keistame miestelyje keliavau į autobusų stotį. Didžiausia klaida buvo ta, jog nežinojau kelintą valandą išvyksta autobusas į mano gimtinę, klaidingai maniau jog stotyje tikrai sužinosiu tai. Nesužinojau. Stotis daili, menanti visai neseną prieš 30 metų buvusį remontą. Kuomet autobusų tvarkaraščių lentoje pamačiau tokius miestų pavadinimus kaip Kapsukas supratau….bus sunku. Aišku net nebandysiu pasakot kelionės į viešą stoties tualetą, kuris taip pat buvo ne tik remontuotas, bet ir valytas prieš 30 metų. Nusprendžiau laukti gryname ore. Prie manęs atsisėdo moteris. Turėjo gražų kibirą. Nesureikšminau to. Atėjo dar dvi jos draugės – irgi su kibirais. Na, sutapimas ir tiek. Kiek toliau stoviniavo vyras – irgi su kibiru. Pradėjau kikent ir tik tada pastebėjau, kad be manęs stotyje yra dar apie 15 žmonių ir maždaug 12 iš jų rankose nešasi po kibirą. Nejuokais sunerimau kaip čia ištvert nesijuokus, bet vos ne vos pavyko, nes labai greitai, maždaug po 4 valandų atvyko mano lauktasis autobusas. Ta proga jog prisiminiau Ignaliną ir tas nuostabias keliones, pateikiu įdomesnio materialo/daiktinių įrodymų, koks miestas ramiausia stūkso rytinėje Lietuvoje.

Ps. Gaila, bet iš to juoko ir trupučio baimės, bet neišdrįsau fotografuoti Ignalinos kibirinių gaujos…o toks vertingas kadras būtų buvęs, papuošęs ne vieną Lietuvos kibirų istorijos vadovėlį…et…

read more »

vasario 19, 2010

Doubles su Cinzinc (Lietuva- Indonezija) pt.2

Kaip jau minėjau anksčiau sukom ir susukom dvigubų ekspozicijų projektelį su ponaičiu Chino iš užjūrųmarinės Indonezijos. Taigi visai neseniai atsiuntė ir jis man savo nuskenuotus darbus. Tai yra juostelė kurią aš siunčiau jam. Kaip ir buvo galima tikėtis kuomet dubliavimui renkamasi skirtinga fototechnika tuomet rezultatai nebūna idealūs. Tačiau gražių kadrų visgi buvo. Atrinkau kelis pačius pačiausius. Skanaus.

read more »

vasario 19, 2010

Nematomi praeiviai

Sveiki ir ligoti mieli ir bjaurūs skaitytojai. Aš grįžau. Tiksliau pagaliau radau laiko ir jėgų pasakyt kelis dalykus, kurie neramina mane. Pradėsiu nuo seno dalyko, kuris neramina mane labai daug laiko. Taip, tai pats bjauriausias dalykas žemėje – žmonės. Aš nebegaliu nesikeikt kai pamatau prieš save žmogų „nematomą sieną“. Suprantama, Vilniaus valdžia taupo litus ant alaus ir nekasa sniego, aplamai nieko su juo nedaro, juk vistiek ištirps, tai kam leist pinigus jo kasimui. Ir ką turime? Dvidešimtdviejų centimetrų praienamumo šaligatvius bei žmones nematomas sienas, kurie net ir esant dviejų metrų praeinamumo šaligatviams sugeba savo vėžlio lėtumu ir parabolės kreivaliojimais užblokuoti visą kelią. Kaaaaaip mane nervina tokie. Bumbu ir bumbėsiu ant jų. O jeigu neišlaikęs panaudoji verbalines priemones, tai vietoj to kad pasitrauktų jie visada lėtai sustoja, atsisuka, įdėmiai pažiūri ir tik tada supratę, kad jų nematomumas išblėso, tik tada jie pasitraukia. O kas baisiausia žmonės sienos tai nebūtinai vyresnio amžiaus, senatvės nuskriausti pensininkai. Taip taip. Tai gali būti ir tu. Prašau, maldauju, susimildamas, nedaryk taip ir nevaikščiok šaligatviu taip, kad iš paskos einantis žmogus turi prakeikti visus pagonių dievus, o tada bandydamas lenkti išsisukti kojas, nes būtent tą akimirką tu nusprendi pasitraukti į būtent tą pusę pro kurią esi lenkiamas. Tai štai, toks pykčio pritvenktas mano sugrįžtuvių įrašas 😀

vasario 8, 2010

Baisus dalykas

Baisus dalykas man šiandien atsitiko. Vakare, apie 19:54 vietos laiku nuėjau į parduotuvę ir iškart pajutau jog kažkas negerai. Kankinantis nerimas pasirodė ne iš piršto laužtas. Greičiau jau nuo piršto nutrauktas, nes žiū ant piršto nebėra žiedo. Visiškai panikuodamas puoliau jo ieškot. Kišenėj nėra, ant žemės nėra…viskas, žiedo nebėra…

O žinot kas šioje istorijoje  baisiausia? Aš neturiu ir niekada neturėjau jokio žiedo…

Va taip vat mielieji ir mielosios. Ypač mielosios

vasario 5, 2010

Juodasis seksas? Ar pamišot?

Čia antraštė mieliems skaitytojams kurie kas antrą diena patenka į mano blogą su tokia užklausa. Norėčiau paklaust jūsų tai ką gi Jūs ČIA randat šia tema? Ar tenkina rezultatai? Gal reikia papildyt? Gal daugiau vizualinės medžiagos? O taip tai, tik šiaip įdomauju į kurį gi čia įrašą nuveda ši nuoroda. Ir šiaip pažiūrėsim ką gali intriguojanti antraštė : ) bet šis įrašas ne apie tai. Juodojo sekso (kad ir kas tai būtų) gerbėjai ir fanatikai, deja, liks EILINĮ kartą nusivylę ir tęs savo paieškas kitur. O aš pasakysiu savo nesąmones. Tuoj jau. Jau va.

Teksht peksht vaksht…nors visiškai tingiu ir nenoriu nieko rašyt, bet pagalvojau jog puiki proga dokumentuot dabartinę savijautą..taip vat taip, liejam mintį po minties kas dedasi galvoje. Ogi nieko. Truputį gaila nes dabar kažkur Vilniuje, kažkur Baltuose drambliuose švenčiamas Bob Marley gimtadienis, o aš grįžau į gimtinę, pailsėt…taip taip, pailsėt..nuo ko? O kas ten žino. Nuo visko. Tai aš labai neišsiplėsiu papasakosiu pora dalykų ir mausiu lauk.

Vakar po darbo teko lėkt į paskaitas. Blyn, menkas malonumas bus nuo 8 ryto iki 9 vakaro smegenims dirbti pilnu etatu. Nors tokia easy diena buvo, bet atsijungiau iškart. Ai tiesa, kovo mėnesį Vilnensyje gros The Toasters, tai teks eit nes pats kaltas jog skundžiausi kad nebebūna jokių SKA vakarėlaičių.

Šiandien ryte mačiau super turbo lietuvišką technologinį sprendimą. Kelio barstymo aparatas su integruotais super biorobotais. Triple wow. Nors aparatas lėtokas, bet veikia puikiai. Tai Ford tipo autobusiuko kėbulas su pilna priekaba smėlio ir trimis integruotais biorobotais. Vienas iš jų vairuoja prietaisą, kiti du sėdi priekaboje ir ataugomis panašiomis į rankas mėto smėlį ant žemės. Super. Štai kam kuriamas tas Saulėtekio mokslo slėnis, naujų biorobotų gamybai ir tobulinimui.

Po pietų važiavau namo į gimtinę. Vairuotojas vis maišydavo atbulinę pavarą su pirmąja. Neneigsiu šis painiojimasis sukūrė ypatingai subtilių akimirkų ir progų susimastyt apie savo gyvenimą. Tauksht pauksht užgrojo Psychofreudas, senokai klausiau jo, man patinka, turbūt šį vakarą pabaigsiu su jo dainomis.

Dieną pamaniau jog šios savaitės mano daina yra „Lemon tree“. Kažkaip pirmą kartą per dvidešimt ar kiek ten metų paklausiau ką tiksliai dainuoja šioje dainoje, tai tekstas atitiko mano savijautą. Anksčiau šios dainos tekstas mano ausyse skambėdavo maždaug taip:

Bla bla bla bla bla bla

Bla bla bla bla bla

Bla bla bla

Just bla bla bla lemon tree

Bla bla ble….

Ką tik baigiau žiūrėt filmą Russia`88. Toks apie skinus. Toks nežinau net. Sunku man jį komentuot. Tikėjausi truputį „aštresnio“. Baisu kažką komentuot daugiau, bo atlikinėdami žiniasklaidos monitoringą skinai ras mano rašliavas tai supyks, nors ir jiems patiems tas filmas turbūt pasirodė per daug kažkoks…..ne toks…aišku geriau nei lietuviškieji Zerai su Tarantino wanna be režisierium priešaky…na bet ką aš čia pradedu kritikuot visus,gal pakaks….

Ps.valstybinė kalbos komisija raunasi plaukus matydami tokią kraupią rašliavą, aš irgi raučiausi.

Ps2.įdomu kurią dieną prašviesės protas ir trinsiu lauk šį įrašą : ) dalyvaukit lažybose mieli skaitovai kada gi tai įvyks.