Tarybinių animacinių filmų simbolis Lietuvoje

Žodžiai turi galią ne tik išreikšti tai ką mes norime iškomunikuoti, bet ir sugeba veikti kaip laiko mašina, kuomet naudojami žodžiai simbolizuoja tai kas buvo, ko nėra ir kas mūsų gyvenime nesikartos. Vienas iš tokių žodžių yra vaikystė. Išgirdus žodį vaikystė galvoje gimsta labai daug minčių susietų su atsiminimais bei potyriais, tai be abejonės praeitį indukuojantis žodis. Taip jau esame sukurti jog praeitis, kad ir kokia ji buvo, atsiminimuose dažniausia romantizuojama. Romantizavimas susietas su tuo jog stengiamės, o gal tyčia taip gaunasi, (reiktų psichologų komentaro) atsiminti malonias detales, nemalonios šiek tiek primirštamos ar tiesiog ignoruojamos. Vaikystės atsiminimas santykyje su pačia vaikyste galėtų atrodyti štai taip: 

Savaime suprantama jog apsikrovę rūpesčiais, darbais, pareigomis ir t.t. mes mielai prisimename tą laiko tarpsnį kuomet pagrindinė pareiga buvo laiku grįžt namo pavalgyt ir laiku nusipraust. Kiti rūpesčiai buvo ypatingai (vaikiškai) didelės reikšmės, todėl jie padėjo formuotis mūsų asmenybėms. Tokie probleminiai klausimai „ar jau pakanka sniego čiuožinėjimui“ arba „kada gi tėvai nuveš prie ežero“ yra neatsiejami vaikystės simboliai. Kitas probleminis vaikystės klausimas buvo „kodėl rodo tiek mažai animacinių filmų ir/ar galėtų juos rodyti visą dieną“.

Taip, animaciniai filmai, kad ir kaip suktum galvą atsimindamas vaikystę, yra neatsiejama to laikotarpio dalis. Peržiūrėjus „tų laikų“ animacinius filmus, kurie skatino mūsų vaizduotės veiklą, auklėjo bei mokė mus bei buvo pagrindiniai dienos aptarimų klausimai bendraamžių būryje, kūną užlieja nostalgiško šilumos banga. Tačiau bandant atgaminti galvoje tuo metu karaliavusių animacinių filmų siužetus atgyja tik vienas kitas pagrindinis veikėjas, vienas kitas pavadinimas, viena kita veiksmo vieta. Iš pirmo žvilgsnio keistai, tačiau kaip paaiškės vėliau ne veltui, vaikystė ir televizijoje rodyti animaciniai filmai iš atminties užkampių iškelia vieną vardą ir pavardę, žmogaus, kurio beveik niekas nėra matęs, tačiau kuris mano kartos žmonėms (ir ne tik) yra tapęs herozijuota, kultine asmenybe. Apie ką aš? Turbūt daugumai galvoje suaktyvėja atsiminimus skatinanti smegenų dalis išgirdus Lidijos Dubauskienės vardą. Vardas, kuris tapo tarybinių animacinių filmų simboliu Lietuvoje. Neveltui kilo klausimai: Kas ji? Kaip ji atrodo? Ką ji veikia? Kur ji?

Iš tiesų smalsiausia buvo surasti KAIP JI ATRODO. Nors tas žmogaus išvaizdos žinojimas nekeičia nieko, tačiau smalsumas buvo nežmoniškas ir jis buvo patenkintas. O kartu su nuotrauka radau ir trumpą interviu su ponia Lidija, kurį dar labiau sutrumpinu ir pateikiu Jums tik tą dalį, kurioje kalbama apie animacinius filmukus. Straipsnio ir fotografijos autoriai:

Janina BAGDONIENĖ
„Biržiečių žodis“

Janinos Bagdonienės nuotr.

<…>

Ponia Lidija televizijoje dirbo tris dešimtmečius. Buvo vienintelė animacinių (tuomet jie buvo vadinami multiplikaciniais) filmukų redaktorė, vertėja. Darbas televizijoje baigėsi prasidėjus pertvarkai.

– Išėjau iš televizijos, kuomet Terleckas šūkavo: visi komunistėliai, lauk iš televizijos, – prisimena ponia Lidija ir sako niekam tada nenorėjusi įrodinėti savo darbo svarbos, reikalingumo. Palikti televiziją tuo metu patarė ir vyras. Praėjus dviems dešimtmečiams ponią Lidiją prisiminė spauda, televizija.

– Net keturiose televizijos laidose dalyvavau, – sako ir džiaugiasi, kad po laidų sulaukė labai daug skambučių, linkėjimų. Nesvarbu, kad ponios Lidijos veido žiūrovai niekada nematydavo, girdėdavo tik jos pavardę.

– Padariau didelį darbą Lietuvos vaikučiams, nes buvau pirmoji Lietuvos televizijoje dubliažo redaktorė, – šiandien gali pasidžiaugti ponia Lidija ir prisiminti darbo pradžią.

Nors ir sako, kad su vyru darbo reikalų neaptarinėdavo, prie vaikiškų filmukų atėjimo į Lietuvą bus prisidėjęs ir jis…

Kai ponia Lidija pradėjo dirbti televizijoje, lietuviai vaikiškų filmukų nekūrė. Per televiziją tekdavo rodyti tik tuos rusiškus filmukus, kurie jau buvo rodyti visose Lietuvos kino salėse. Į televiziją grįždavo “lietumi” padengtos, sugadintos juostos. Vienintelis kelias per televiziją rodyti geros kokybės vaikiškus filmukus buvo gauti juos iš Tarybų Sąjungos kino fondų.

– Tariausi su vyru: pirmininkas liepia, kad filmukai būtų iš filmotekos fondų. Ką man daryti? “Lieka tik Maskva”, – patarė vyras. Jo draugas, bendramokslis, dirbo TSRS kultūros ministerijoje. Vyras sutarė, kad mane priimtų. Nuvažiavau. Aš tokia mažutė, piemenė, o ten rimti, solidūs vyrai – kaip su manimi kalbės? Iš pradžių manęs paklausė, kam man reikia tų filmų, jei juos gauna Lietuvos kino studija. Paaiškinau, kad iš savo kino studijos mes gauname trečiarūšius, sugadintus filmukus – ar galime mažiems vaikams rodyti tokius? Man nurodė, kur turiu kreiptis: į filmukus kuriantį “Sojuzmultfilmą” ir Valstybinį filmų fondą (“Gostfilmfond’ą), kur kaupiami visi filmai. Pastarasis būdavo 100 km už Maskvos, važiuodavau elektriniu traukiniu, o paskui dar tris kilometrus brisdavau per sniegą. Net guminius purvabridžius veždavausi. Bet savo padariau. Beje, Maskvoje pirmas klausimas būdavo – kur dirba vyras? Vyro darbovietė man atverdavo daug kelių. Padėdavo ir mano vežamos dovanėlės – dešros, sviestas ir panašiai… Du tris kartus per metus važiuodavau į Maskvą, išmokau visus Valstybinio kino filmų fondo labirintus. Iš kitur atvykę kolegos stebėdavosi, kad galiu įeiti visur ir gauti viską, – prisimena ponia Lidija.

Maskvai ponia Lidija pateikdavo iš anksto parengtą paraišką. Kaip sužinodavo apie naujausius filmukus? Ir čia neapsieidavo be vyro pagalbos.

– Ministrų Taryba nuolat gaudavo naujų filmų biuletenį, o jame būdavo anotacijos. Vyras parnešdavo, aš perskaitydavau, atsirinkdavau, skubiai paruošdavau paraišką, kad gaučiau dubliažui reikalingas medžiagas, – pasakoja ponia Lidija. – “Koperfilm fabrikas” gamindavo tuos filmus, o man reikėdavo ne tik filmo juostos, bet ir “išeiginių medžiagų”: garsų ir darbo juostų, o tada mes jau karpydavom, darydavom… Šitaip suspėjome gauti daug naujų filmukų. Tarkim, kai gavau visas “Na, palauk” serijas, gruzinai net Lietuvoje mane surado, prašydami duoti kopijas, nes jie prie fondų neprieidavo.

O kokie filmukai būdavo mieliausi pačiai poniai Lidijai?

– Kaip ponia vaikščiodavau po archyvus ir ieškodavau tokių filmukų, kurie mūsų vaikučiams būtų priimtini. Pirmiausia – Anderseno, Brolių Grimų pasakos, Rytų – Ali Baba ir pan. Po pusę dienos užtrukdavau, kol išsirinkdavau gražiausius, geriausius. Deja, neturėdavome galimybių įgarsinti visų filmukų, kiek galėjau parvežti. Tik tiek, kiek spėdavome per įrašų studijoje paskirtą laiką. Jei kuris aktorius neateidavo tą dieną garsinti filmuko, jį pakeisdavau pati. Kai pirmieji filmukai buvo padėti ant lentynos, buvau pradėta gerbti. Gavau net garbės raštus už tai, kad pirmoji pradėjau rodyti spalvotą televiziją – filmukus.

O koks buvo pirmasis filmukas?

– Pirmasis buvo “Katinas žvejys” – niekada jo nepamiršiu. Tada: “Gudrutis”, “Gudrutis ieško draugo” – nepakeičiams pasakojimas apie draugystę, “Coliukė”, “Mauglis” – su juo labai išpopuliarėjau, “Kulverstukas”, “Sniego karalienė”, “Riki tiki tavi”, “Drąsusis elniukas”, “Neišmoktų pamokų šalyje”, “Katinas, kuris mėgo vaikšioti vienas”, “Baltprausys”… Ir “Undinėlė”, kurioje skamba J. S. Bacho muzika. Ir pirmas japoniškas filmas, kurią pavyko gauti – “Batuotas Katinas”. Kai tų filmų susikaupė gana daug, atsirado laida “Labanakt, vaikučiai”, – pasakoja ponia Lidija.

Anot ponios Lidijos, dabar filmukai nebedubliuojami kaip anksčiau. Anksčiau dubliažas būdavo labai svarbus ir atsakingas darbas. Su filmukais dirbo daug puikių aktorių: berniukus įgarsindavo Ona Knapkytė, žvėreliai kalbėdavo A. Chadaravičiaus balsu, nepakeičiama ragana buvo Galina Dauguvietytė, lapė – Elvyra Žebertavičiūtė, tikra dubliažo asė buvo Nijolė Strazdūnaitė. Nepakeičiami buvo aktoriai V. Kybartas, A. Zigmantavičius… Nebėra daugelio su filmukais dirbusių žmonių, o patys filmukai išliko filmotekos fonduose.

Ponia Lidija kalba, kad sovietiniai filmukai buvo labai pamokantys, gražūs, teigiantys gėrį.

– Gaila, kad dabar nebeliko vakaro laidelės vaikams, o mūsų dubliuotų filmukų televizija nebegali rodyti – tai kainuoja didelius pinigus, televizija turi mokėti Maskvai. Nesvarbu, kad filmukus įsigijome anksčiau, juos dubliavome. Dabartiniai vaikiški filmai man nepriimtini: tie kampuoti keturkampiai veidai, prasta kalba ir visą laiką – kova, smurtas… Gal todėl ir mokyklose visi mušasi. O mūsų filmukuose gėris su blogiu kovoja, bet gėris visada laimi, – sako ponia Lidija.

Ponia Lidija pasakoja, kad jos vaikai augo kartu su jos redaguojamais filmukais. Tik vieną pasaką, apie vištytę ir gaidelį, vaikams sekdavo prieš miegą.

Per tris darbo dešimtmečius Lidija Ddubauskienė su kolegomis dubliavo beveik tūkstantį animacinių filmų. Pati Lidija versdavo tekstą – kalbininkai nepriekaištaudavo dėl filmukų kalbos, kartais pati įgarsindavo vieną kitą personažą. Visus savo dubliuotus filmukus ponia Lidija turi įrašytus į kompaktines plokštelės: tokią dovanėlę buvusiai LRT redaktorei įteikė dabartinė.

Su Lietuvos televizija ponios Lidijos ryšiai nenutrūko: jos patarimų klausia dabartiniai vaikiškų laidų redaktoriai, ponia Lidija dalyvauja televizijos senjorų klubo veikloje. Klubo nariai vis prašosi į Biržus, o biržiete tapusi ponia Lidija vis suabejoja: ar tinkamai galės priimti svečius senoje, bet gražioje sodyboje.<…>

ps. kalną senų tarybinių animacinių filmų rasite ne kur kitur, o čia:

http://www.youtube.com/results?search_query=senoji+animacija&search_type=&aq=f

Kuris jūsų pats mėgstamiausias ar labiausia įstriges galvoje?

Reklama

7 Komentaras to “Tarybinių animacinių filmų simbolis Lietuvoje”

  1. šaunų straipsnį suradai, malonu skaityt buvo!

    o filmukai filmukai… Pingviniukas Lolo! ir pingvinas tėtis, man regis, iš kito filmuko – kur akmenį, o ne kiaušinį perėjo… Na, dar Mikė, žinoma:) Ir “aš esu katinas, ir visur vaikštau vienas“. Ir “užsieniniai“ filmukai – Speed racer, ow jė:D ir Candy Candy.

    gaila kažkaip šiandieninių vaikų, kurie dažniausiai transformeriais ir mėšlormeriais smegenis maitint turi:/

  2. Pats pačiausias “Elniukas Eicho“ 🙂

  3. Jetau, net šiurpuliukai nuėjo skaitant pavardes, filmukų pavadinimus .. :)) tie žmonės medalio nusipelnė. O filmukus iki šiol žiūriu senosios animacijos :)- tiesa, ne viena- su trimete dukrele 🙂 gaila vaikų, kurie smurtinius ‘Tom and Jerry“ ir pan. žiūri. Seniji animacija nepakeičiama ! :))

    • 🙂 aš ir sakau taip pat, nors ten pilna juokingos sovietinės propagandos, bet nostalgija yra nostalgija ir nieko čia nepadarysi 🙂

  4. Netikėtai radau šį straipsnį-jau ganėtinai pasenusį,bet jo svarba visada išliks,kaip ir atminimas tų laikų televizijos nuostabių darbuotojų.-Be genialiosios Dubauskienės dar buvo Borkenganinienė ir Rekašiūtė kurių pavardes visada išgirsdavome multikų titrų pabaigoje arba pradžioje ( žinoma aktorių ,kurie įgarsindavo mutikų herojus nuopelnas irgi lygiaverčiai didžiulis )-visada buvo smalsu sužinoti nors ką apie Jas ir kaip Jos atrodo-jog šios TV žvaigždės-taip Jas tikrai vertėtų vadinti,padarė labai daug multikų dubliaže-va tik tokius tų laikų multikus ir norisi matyti ir dabar-jokie kiti vertimai ir įgarsinimai neatstos niekada tų laikų tikrajam dubliažui-dabartiniai vertimai kai girdisi ir originalo tekstas tik gadina filmuko žiūrėjimą ir jo meninę kokybę,netgi žiūrint originalo-rusų kalba tarybinius multikus nėra to grožio ir efekto,tos išliekamosios vertės-kaip su lietuvos kino studijos dubliažu – Ačiū Jiems iš visos širdies-už Jų neįkainojamą darbą ( manau kad ir nepakankamai finansiškai įvertintą )-AČIŪ-AČIŪ-AČIŪ

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: