Pirmasis (nesėkmingas) tranzavimas

Šiandien kelyje mačiau kelis tranzuojančius jaunuolius ir prisiminiau savo tranzavimo patirtį. Tiksliau – patį pirmą kartą kuomet tranzavau. Tai buvo maždaug 1998 metai su draugais keliavome…na gerai, patikslinsiu, tai buvo maždaug 6 klasė ir su draugais keliavome tiesiai iš pamokų, kryptis – bet kur. Visi klasės berniūkščiai nusprendėme pabėgti iš ne itin mėgtos Darbų pamokos ir patraukti nežinoma kryptimi. Tai iš tiesų buvo nuotykių ieškojimas, vietoj to kad eitume namo ar kur nors už kampo žaistume „kepsais“ mes patraukėme nežinoma kryptimi, nežinia kur. Nejučia baigėsi miesto daugiabučiai ir prasidėjo tokių juokingų metalinių garažų pusrajonis. Pamenu tik tai jog šalia garažų mėtėsi labai daug išmestų padangų ir tai man sukėlė didelį pasipiktinimą. Kelionę tęsėm toliau ir nejučia mus pribloškė be proto aitrus kvapas kuris ir sujaukė visą kelionę. Mes artėjome prie to kvapo, kol jis tapo nebepakeliamas ir teko rinktis, ar visu greičiu bėgti pirmyn, kur manoma kvapo nebeliks, ar grįžti atgal, kur ir prasidėjo tas kvapas. Mes pasirinkome bėgimą pirmyn ir pasirinkimas mūsų nenuvylė – kvapas dingo. Pasirodo mes aptiko vandenvalos stotį. Džiaugdamiesi dingusiu kvapu pamatėme jog visai nesuprantam kur esam. O buvome miške, tačiau priešais stūksojo miško keliukas, patraukėme juo. Ėjome gal valandą, o gal tik dešimt minučių, tačiau iš miško keliukas atvedė mus į didelę pievą. Keliukas bėgo į neaiškų miestelį, o vidury pievos stovėjo kažkoks apleistas pastatas (manyčiau buvusios fermos). Vėl gi pasirinkimo galimybė ir pasirinkome tikrai berniukiškai. Vietoj to kad eitume į miestelį ir išsiaiškintume kur esame ir kaip grįžti namo, mes puolėm per pievą ir bėgome link apleisto pastato. Deja jis buvo užrakintas. Kelionę nusprendėme tęsti tiesiai per pievas, kryptimi kuri vadinasi TEN. Ėjome ilgai, klampojome per dirvas ir pievas, vos nepataikėm ant mini pelkės, tačiau radę civilizacijos lopšelį (namudinį autoservisą) mes bėgte prabėgom nepastebėti ir patraukėme link asfaltuoto kelio. Šalia stovėjo seni apleisti namai, kuriuose kadaise gyveno bei gyvenimu džiaugėsi šeimos, nusprendėme jog tai puiki vieta įsikurti slaptą štabą, kuriame galėtume slėptis pabėgę iš pamokų (aišku jis buvo akivaizdžiai per toli nuo miesto, tačiau et, gerai užmaskuotas). Išėjome ant pagrindinio kelio ir supratome kurioje pusėje mūsų namai, tačiau ženklo nurodančio kiek kilometrų iki jų nebuvo, todėl manėme jog namų šiandien pasiekti nesugebėsime. Keliavome lėtai ir nuvargusiai, kol galų gale nusprendėme TRANZUOTI. Tranzavome ilgai ir nuobodžiai, vieni ginčijosi kad verčiau judėtume namo, o ne stoviniuotume veltui bandydami susitranzuoti kažką. O vairuotojai bei keleiviai, visi lyg susitarę garsiai juokėsi. Nesuprantu kodėl. Ar todėl kad miestas buvo už 500 metrų, ar todėl kad tranzuoti bandėm septyniese….

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: