Kai pradėjau skaityti Kamiu „Marą“ labai sunkiai sekėsi įsijausti į karščiu atsiduodantį Alžyro peizažą. Tai kambarioko bumbėjimas, tai traukinio dundesys, tai kaimynų garsiai leidžiama muzika trukdė susikaupti. Įveikęs trečdalį knygos nesuprasdavau kodėl tas veikėjas kalba taip ir aplamai ką jis čia veikia. Kodėl staiga prakalbo apie tuos dalykus ir kodėl mane migdo tie ilgi aprašymai. Bet vakar, kuomet saulė įkaito iki nesuvokiamo lygio ir absoliučiai nieko negalėjai daryti, aš atsiverčiau šią knygą ir įkritau į patį veiksmo sūkurį. Tas karštis ir sunkus kvėpavimas, lėtas veiksmas ir raudonas Alžyro peizažas nubloškė mane iš paskutinių laisvadienio valandų į knygos erdvę….į kurią šiandien vargu ar sugebėsiu sugrįžt. Smegenys apkrautos pašaliniais darbais, lietus ir vėl tos pačios problemos. Turbūt rekordiškai ilgai skaitau ir niekaip neįveikiu tos vienos vienintelės knygos : ) o juk toks ilgas sąrašas knygų laukia savo eilės….
Vasariškas Kamiu…
Reklama
8 Komentaras to “Vasariškas Kamiu…”
-
ekstremalusis knygų skaitymas:) per tokius karščius skaityt apie Alžyrą… arba, pvz, Hamsuno ‘Badą’ – badaujant:) Tokiu būdu iki katarsio neturėtų trukt prieiti:)
-
bet gi ir valia tavo, rispekt! aš tokiam karštume linkstu nebent prie visokių leduotų lengvybių skaitymo:) o tu žiūrėk neverk!!! šiom dienom skysčius taupyt reikia.
-
tikiu, kad jis egistuoja, man rodos, ne vienam multike rodė (skirtingi šaltiniai patvirtina vienas kitą!). tačiau ieškojau ieškojau ir neradau:(