Archive for birželio, 2011

birželio 25, 2011

Prisimatavimo kabina

Utenos universalinėje parduotuvėje (taip taip, yra tokia ir nelabai aišku kaip ji sugeba išgyventi) radau PRISIMATAVIMO kabiną. Ar ne perdėm smetoniška šnekta?

birželio 25, 2011

Breikas Lietuvoje (istoriniai kadrai)

Šimtus kartų skaičiau atsiminimus/pamąstymus apie tai, jog breikas Lietuvoje atsirado dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir kalba eina ne apie E. Sipavičiaus “Breikas valdo mus kaip mašinas”, o apie festivalius Šiauliuose, Kaune, o ypač Palangoje. Garsusis festivalis “Papūga”, kuris vienų nuomone buvo lietuviško breiko pradžių pradžia atrodė kažkoks utopinis praeities atspindys, apie kurį kažką, kažkur, kažkaip yra girdėję visi, tačiau to įvykio amžininkai, matyt, apie tai kalbėti jau nebenori, o jaunesnė karta, kaip seniausią atsiminimą gali nupasakoti nemažiau įspūdingą TOP FINT pradžią…

Nesigilinsiu į istorines peripetijas, visgi nesu šios srities didis ekspertas, tačiau pasidžiaugsiu netikėtu šios dienos atradimu. Visagalis youtube visai netikėtai ir nelauktai man pateikė visą ASORTI vaizdų iš (kaip šaltiniai teigia) pirmojo PAPŪGOS festivalio 1987 metais!!! Įmetu ir daugiau vaizdų iš Papūgos`88, Kauno festivalio ir t.t.

read more »

birželio 15, 2011

Briedis

Anądien netoli Pervalkos mačiau briedį. Reiškia bus geri metai. Po to įtariau, kad vakarėjantis miškas nėra pati geriausia vieta pasivaikščiojimui ir apsiginklavau pagaliu. Krūmuose kažkas galingai sujudėjo. Padariau prielaidą, kad briedį sujuokino mano pasirinktas pagalys ir į jį dedamos viltys.

ps. tai turbūt pirmas ir vienintelis šio blogo įrašas apie gyvūnus. Ką tai galėtų reikšti? Greičiausia absoliučiai nieko.

birželio 12, 2011

Nebeįperkamas maistas

Užvakar buvau Norfoje:

 

birželio 12, 2011

Karolio Kaupinio sociokultūrinė antropologija

Prieš tai aptartas filmas BŪK LINKSMAS iškart priminė neseną pažintį su vienu įdomesnių, tačiau dar mažai žinomu (neabejoju, kad KOL KAS) filmų kūrėju Karoliu, kurio filmai pasižymi naudojama nostalgija, kaip menine raiška (ne tik per muziką). Filmai “Budintis” ir “Žilvytis” primena sovietmečio antropologinius filmus, kurių pagrindiniai veikėjai vis tiek galų gale būdavo nuvinguriuojami į painius ideologijos labirintus. Čia vis kas kiek kitaip, nors sovietinio kino įtaka daugiau nei akivaizdi. Įdomu, tai yra dėl to, kad tokio tipo raiška vėl pasidarė pakankamai madinga (kai kam tai nauja ir įdomu, kai kuriems ypatingai nostalgiška), ar dėl herojų ir pačių istorijų, kurių sąlyčio taškai su sovietmečiu yra per daug gilūs?

http://vimeo.com/22627211

birželio 10, 2011

Būk linksmas!

Šiandien radau įdomų Rudolfo Levulio ir Ingos Kaupelytės darbą/projektą “Būk linksmas” (nepriklausomos Lietuvos šventimo ritualai). Viskas taip pažįstama ir tiek kartų matyta, kad stebina nebent pati idėja viską pateikti kaip filmą. Smagus flashback`as.

birželio 6, 2011

Anarchy in UKR

Ypatingi mokslo metai atėmė ypatingai daug laiko. Ir vos tik jie pasibaigė – griebiau pirmąją knygą iš didelio, ilgai kaupto, neperskaitytų knygų kalno. Anarchistinių nuotaikų skatinamas griebiau S. Žadano “Anarchy in UKR”. Ir kiek primirštai, tačiau labai tradiciškai žeriu keletą bekonteksčių citatų, kurios dėl pačių įvairiausių neaiškinamų priežasčių knygoje buvo pabrauktos. Nors šis autorius yra “toks visai nieko”, tačiau kiek atmintis atgamina jo knyga “Depeche mode” buvo žymiai geresnė. Gal dėl to, kad ten buvo aiškus naratyvas (čia visgi yra labiau esė rinkinys).

Na čia tai teisingai, pamaniau aš, jei milicininkai pradės naudoti kosmetiką, jų ir taip neaukštas socialinis reitingas galutinai užsilenks. (9 psl.)

<…> o kur kavinė, ten ir šioks toks kultūrinis gyvenimas: vadiara, kotletai, prostitutės, vis kas nors, vis kokia nors elektra ir komunikacijos. (19 psl.)

<…> ir būtinai reikėjo iš visų šių dalykų padaryti ką nors, kas derėtų didingai epochos dvasiai, nes juk negražiai išeina – Ukrainos TSR sostinė ir tik kažkoks murzinas rumunų postas <…> (22 psl.)

<…> ir rodyti mums, pradinių klasių mokiniams, dar gyvus, bet jau netekusius sąmonės nuo liaudies meilės veteranus su medaliais <…> (22 psl.)

<…> nuo pat vaikystės nemėgstu veteranų: visi jie elgdavosi kaip kekšės per pirmąjį pasimatymą – reikalaudavo gėlių ir pučiamųjų orkestrų, lipdavo į sceną ir seilėdavosi <…> tikri kareiviai taip nesielgia. (23 psl.)

Postamente buvo pavaizduota raudona žvaigždė ir įrašyti keisti žodžiai: “amžina šlovė revoliucijos didvyriams – naujo pasaulio mūrininkams” Iš kur šita masoniška formuluotė, pamaniau aš, kuo čia dėti mūrininkai? Ką galėtų simbolizuoti ši vaza? Kaip keista: tarkime, sukuri tarybų valdžią – imi ir sukuri, vadovaudamasis, galima sakyti, pačiais geriausiais ketinimais, žūsti nelygioje kovoje su kapitalizmu, ir še tau – ant tavo kapo kas nors pastato nebaigtą žiesti vazą ir dar pavadina tave mūrininku <…> (24 psl.)

Man patiko būti sirgaliumi, aš jaučiau, kaip su kiekvienu ženkliuku ir kiekviena vėliavėle mano gyvenimas tampa vis visavertiškesnis ir savaime pateisinamas. (81 psl.)

Vieną dieną aš staiga suvokiau, kad pasaulis ne taip gerai apgalvotas, kaip man atrodė, kai buvau septynerių. (96 psl.)

Miestai po žiemos visada primena paauglius, niekada nežinančius, kaip jiems apsirengti – pusė jų drabužių jau išaugti, kiti seniai nebemadingi, mielas, sentimentalus vaizdas. (109 psl.)

Jei nori vadintis revoliucionieriumi, tai jau malonėk atsivilkti savo patranką ir pilk iš jos, net jei nelabai turi į ką <…>  (119 psl.)

Šiaip jis nebuvo blaivus – manau, kad tai reikėtų nurašyti revoliucijai. (143 psl.)

<…> teatre, aš nepasitikiu savimi, aš bijau, kad aktoriai kiekvieną akimirką gali pamiršti žodžius ir sutrikti – tai kelia man nerimą <…> (149 psl.)

Muzikos aš stengiuosi klausyti namie, be liudininkų<…> (149 psl.)

Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda, ir tu tiesiog nesuvoki, kad iš tiesų tie kanalai patys tave junginėja, kad iš tiesų jie tave valdo ir blaško iš šono į šoną, kad iš tiesų tau įdiegta informacija po kurio laiko savaime ima duoti pelną, ir šį pelną susižeri visai ne tu. (152 psl.)

<…> o ar jūs, tarkime, prieš Velykas iš stačiatikių bažnyčios irgi reikalaujate maldų tekstų, tipo kad įsitikintumėte, jog Kristus prisikėlė, ir kad jokių netikėtumų šiais metais nėra ko tikėtis. (173 psl.)

birželio 3, 2011

Ketvirtadienis

Ketvirtadienis buvo toks keistai užsuktas į rytus. Nuo skaitinių apie Anarchiją Ukrainoje iki Dom za vešanje Kusturicos čigonų bei Viktor Coj, Aukcion ir dar kažkieno dainų…

o juk tik norėjau vakare išsivirti makaronų…

birželio 2, 2011

Kontrturistinė fotografija

Šiandien pietauti griuvau prie prezidentūros. Kadangi nieks kompanijos palaikyti nesiryžo tai pagriebiau knygą, sumuštinius ir mėgavausi saulės perkaitinimu ir oro trūkumu. Skaitėsi ir valgėsi lengvai, maloniai trukdė aplink besivartaliojančių studentų šurmulys bei vienas po kito privažiuojantys atvirastogiai autobusai, kurie išdidžiai pristatydavo matomą fasadą, kaip Lietuvos prezidentūrą (nors daug įdomesnė istorija būtų apie ex M. Muravjovo aka Koriko rūmus). Turistai tingiai pliaukštėldavo fotoaparatais ir keliaudavo toliau gaudyti kitų fasadų. Tarp tingių turistų buvo ne tik fasadininkų, bet ir antropologų. Jiems daug įdomesni pasirodė pievoje išgriuvę studentai. Pasislėpę už autobuso langų turistai drąsiai fotografavo, trūko visai nedaug, jog  būtų šūktelėję “ei tu, pasislink ten labiau į kairę, gausis geresnė nuotrauka”. Vėliau atėjo kito lygio – pėstieji turistai. Jie irgi akivaizdžiai buvo pasiskirstę į fasadininkus ir į antropologinius turistus. Antropologiniai turistai nedrąsiai taikėsi fotoaparatais užblyksėti vargšus studentus, kai neiškentęs išsitraukiau savo fotoaparatą ir nufotografavau juos pačius. Turistai pasimetė ir sutriko. Jų svetimtautė neliečiamybė buvo pažeista. Turisto statusas, kuomet aplinka yra pažinimo objektas, buvo sugriautas, nes jie patys staiga tapo tokio paties pažinimo objektais. Sutrikę turistai atsitraukė, o aš iškart prisiminiau tos pačios knygos, kurios skaitymą pasirinkau šios dienos pietums, ištrauką apie turistus. Štai ji:

Turiu prisipažinti, kad niekada gyvenime nemėgau turistų – turistai man atrodo pernelyg triukšmingi ir keliantys sumaištį, jie skleidžia dirbtinumo, laikinumo pojūtį, jie pasirodo su savo šortais ir panamomis, su kovinės parengties kodakais, ir tu iš karto pasijunti nereikalingas, o jie tai jaučia, jie labai jautrūs, tie turistai, jie lyg ir žiūri pro savo kodakų objektyvus, kur nors pro tave, į istorines panoramas, atsiveriančias tau už nugaros, o patys iš tiesų šnibždasi – koks čia klounas, kodėl jis ne su šortais, kur jo supista panama, iš kur jis pats čia atsirado? O svarbiausia, turistams reikia išorinių istorijos ženklų, kad ant kiekvieno namo kabotų atmintiniai bareljefai ir iš už kiekvieno kampo atsivertų jų varganuose bukletuose aprašytų vietų vaizdai, jie niekada neatkreipia dėmesio į paprastus, neišvaizdžius dalykus: tarkime, į kulkosvaidžio serijų išvarpytas namo sienas, į senus, žemaūgius jovarus parko gilumoje, ant kurių šakų, tarkime galbūt kyburiavo žmonių priešai, jie nesupranta kadaise kariuomenių judėjimo apkurtintų ir kanonadų bei pergalės saliutų kontūzytų gatvių tylos, jie fotografuoja fasadus, nesuprasdami, kad daug įdomiau fotografuoti tuštumą, ypač jei šioje tuštumoje vyko aršūs, permainingi mūšiai. ” (ištraukos autorius S. Žadan)

birželio 1, 2011

Oro uoste: čia fotoaparatas ar granata?

Visai neseniai (maždaug prieš du mėnesius, ech, kaip greitai bėga laikas) savo fotoaparatų kolekciją papildžiau Lomography Spinner`360. Šis aparatas yra išskirtinis egzempliorius ne tik savo generuojamu turiniu (360 laipsnių panorama ir juostininkų fetišas – vaizdas ant perforacijos juostų), bet ir savo išvaizda (fenas su granatos žiedu). Pirmasis fotoaparato (feno arba greičio matuoklio) testavimas vyko Vilniuje. Keli kadrai šalia Katedros, keli ant Mindaugo tilto, keli… ir garantuota ne tik juostelės baigtis (36 įprasti 35mm juostelės kadrai= 5-6 Spinner`io kadrai), bet ir nemenkas smalsuolių dėmesys. Toks pats dėmesys apliejo ir būnant Londone. Visgi smalsuolių žvilgsniai ir klausimai neprilygsta patirčiai iš oro uosto. Dvi istorijos:

Gatwick oro uostos (Londonas):

Oro uosto patikrinimo punktas. Metalo detektorius įveiktas (išsirengus iki dar pakankamai padoraus lygio), laukiu rentgeną įveikiančios kuprinės. Ji iš aparato neišrieda (pamaniau, kad užstrigo, labai jau maskatavo dirželiai). Laukiu toliau (įtariu bėdą). Prie ekrano esanti darbuotoja pakviečia kolegę (oh no!). Ši kažkam skambina (double oh no!). Prisistato dar 3 pareigūnai (triple oh no no no!). Jie sušunka “Kieno čia kuprinė?”. Įtardamas kame gali būti problema (granatinis fenas Spineris) prisipažįstu, kad kuprinė mano. Kuprinę paima į šoną, atsargiai atidaro, išima fotoaparatą. Maniau, kad jiems palengvės. Rūpestis veiduose neišnyksta. Prisistato dar du apsauginiai (komisija balsuos ar praleisti mane ar suimti???). Prieinu ir sakau, kad čia fotoaparatas ir nereikia jaudintis (maniau patikės). Jie nepatikliai žiūri į mane ir skenuoja fotoaparatą papildomų įrenginiu. Ateina DAR VIENAS apsauginis ir per 3 sekundes paskelbia verdiktą “čia panoraminis fotoaparatas, kame problemos, kolegos?” (ir lygiai per likusias 5 sekundes pasišalina). “Kolegos” pagaliau patiki, tačiau pasiūlo fotoaparatą patikrinti papildomu prietaisu. Tikrinanti darbuotoja nusistebi, atsiprašo ir prisipažįsta, kad dirbdama oro uoste kasdien pamato ką nors naujo (aš linkčioju galva ir bandau juokauti apie fotoaparato panašumą į granatą, bet iš jos žvilgsnio suprantu, kad juokeliai apie granatas oro uoste yra blogo tono ženklas). Pasiūlau jai nusifotografuoti (taip įrodydamas, kad tai tikrai fotoaparatas). Ji atsisako (matyt tikrinantis prietaisas dar skleidžia abejonę dėl spinerio) ir palinki geros kelionės. 40 minučių (!!!) tikrinimų ir pagaliau pajudu į laukiamojo salę, kurioje išdidžiai mojuoju spineriu ir suku kadrą po kadrą (iš kurių beveik nei vienas nepavyko, nes buvo per tamsu).

Kauno oro uostas:

Oro uosto patikrinimo punktas. Metalo detektorius įveiktas, laukiu rentgeną įveikiančios kuprinės, šalia jos guli fotoaparatas. Apsaugos darbuotojas pakrapšto fotoaparatą pirštu, po 15 sekundžių aš jau laukiamajame.