Kontrturistinė fotografija

Šiandien pietauti griuvau prie prezidentūros. Kadangi nieks kompanijos palaikyti nesiryžo tai pagriebiau knygą, sumuštinius ir mėgavausi saulės perkaitinimu ir oro trūkumu. Skaitėsi ir valgėsi lengvai, maloniai trukdė aplink besivartaliojančių studentų šurmulys bei vienas po kito privažiuojantys atvirastogiai autobusai, kurie išdidžiai pristatydavo matomą fasadą, kaip Lietuvos prezidentūrą (nors daug įdomesnė istorija būtų apie ex M. Muravjovo aka Koriko rūmus). Turistai tingiai pliaukštėldavo fotoaparatais ir keliaudavo toliau gaudyti kitų fasadų. Tarp tingių turistų buvo ne tik fasadininkų, bet ir antropologų. Jiems daug įdomesni pasirodė pievoje išgriuvę studentai. Pasislėpę už autobuso langų turistai drąsiai fotografavo, trūko visai nedaug, jog  būtų šūktelėję “ei tu, pasislink ten labiau į kairę, gausis geresnė nuotrauka“. Vėliau atėjo kito lygio – pėstieji turistai. Jie irgi akivaizdžiai buvo pasiskirstę į fasadininkus ir į antropologinius turistus. Antropologiniai turistai nedrąsiai taikėsi fotoaparatais užblyksėti vargšus studentus, kai neiškentęs išsitraukiau savo fotoaparatą ir nufotografavau juos pačius. Turistai pasimetė ir sutriko. Jų svetimtautė neliečiamybė buvo pažeista. Turisto statusas, kuomet aplinka yra pažinimo objektas, buvo sugriautas, nes jie patys staiga tapo tokio paties pažinimo objektais. Sutrikę turistai atsitraukė, o aš iškart prisiminiau tos pačios knygos, kurios skaitymą pasirinkau šios dienos pietums, ištrauką apie turistus. Štai ji:

Turiu prisipažinti, kad niekada gyvenime nemėgau turistų – turistai man atrodo pernelyg triukšmingi ir keliantys sumaištį, jie skleidžia dirbtinumo, laikinumo pojūtį, jie pasirodo su savo šortais ir panamomis, su kovinės parengties kodakais, ir tu iš karto pasijunti nereikalingas, o jie tai jaučia, jie labai jautrūs, tie turistai, jie lyg ir žiūri pro savo kodakų objektyvus, kur nors pro tave, į istorines panoramas, atsiveriančias tau už nugaros, o patys iš tiesų šnibždasi – koks čia klounas, kodėl jis ne su šortais, kur jo supista panama, iš kur jis pats čia atsirado? O svarbiausia, turistams reikia išorinių istorijos ženklų, kad ant kiekvieno namo kabotų atmintiniai bareljefai ir iš už kiekvieno kampo atsivertų jų varganuose bukletuose aprašytų vietų vaizdai, jie niekada neatkreipia dėmesio į paprastus, neišvaizdžius dalykus: tarkime, į kulkosvaidžio serijų išvarpytas namo sienas, į senus, žemaūgius jovarus parko gilumoje, ant kurių šakų, tarkime galbūt kyburiavo žmonių priešai, jie nesupranta kadaise kariuomenių judėjimo apkurtintų ir kanonadų bei pergalės saliutų kontūzytų gatvių tylos, jie fotografuoja fasadus, nesuprasdami, kad daug įdomiau fotografuoti tuštumą, ypač jei šioje tuštumoje vyko aršūs, permainingi mūšiai. “ (ištraukos autorius S. Žadan)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: