Anarchy in UKR

Ypatingi mokslo metai atėmė ypatingai daug laiko. Ir vos tik jie pasibaigė – griebiau pirmąją knygą iš didelio, ilgai kaupto, neperskaitytų knygų kalno. Anarchistinių nuotaikų skatinamas griebiau S. Žadano “Anarchy in UKR”. Ir kiek primirštai, tačiau labai tradiciškai žeriu keletą bekonteksčių citatų, kurios dėl pačių įvairiausių neaiškinamų priežasčių knygoje buvo pabrauktos. Nors šis autorius yra “toks visai nieko”, tačiau kiek atmintis atgamina jo knyga “Depeche mode” buvo žymiai geresnė. Gal dėl to, kad ten buvo aiškus naratyvas (čia visgi yra labiau esė rinkinys).

Na čia tai teisingai, pamaniau aš, jei milicininkai pradės naudoti kosmetiką, jų ir taip neaukštas socialinis reitingas galutinai užsilenks. (9 psl.)

<…> o kur kavinė, ten ir šioks toks kultūrinis gyvenimas: vadiara, kotletai, prostitutės, vis kas nors, vis kokia nors elektra ir komunikacijos. (19 psl.)

<…> ir būtinai reikėjo iš visų šių dalykų padaryti ką nors, kas derėtų didingai epochos dvasiai, nes juk negražiai išeina – Ukrainos TSR sostinė ir tik kažkoks murzinas rumunų postas <…> (22 psl.)

<…> ir rodyti mums, pradinių klasių mokiniams, dar gyvus, bet jau netekusius sąmonės nuo liaudies meilės veteranus su medaliais <…> (22 psl.)

<…> nuo pat vaikystės nemėgstu veteranų: visi jie elgdavosi kaip kekšės per pirmąjį pasimatymą – reikalaudavo gėlių ir pučiamųjų orkestrų, lipdavo į sceną ir seilėdavosi <…> tikri kareiviai taip nesielgia. (23 psl.)

Postamente buvo pavaizduota raudona žvaigždė ir įrašyti keisti žodžiai: “amžina šlovė revoliucijos didvyriams – naujo pasaulio mūrininkams” Iš kur šita masoniška formuluotė, pamaniau aš, kuo čia dėti mūrininkai? Ką galėtų simbolizuoti ši vaza? Kaip keista: tarkime, sukuri tarybų valdžią – imi ir sukuri, vadovaudamasis, galima sakyti, pačiais geriausiais ketinimais, žūsti nelygioje kovoje su kapitalizmu, ir še tau – ant tavo kapo kas nors pastato nebaigtą žiesti vazą ir dar pavadina tave mūrininku <…> (24 psl.)

Man patiko būti sirgaliumi, aš jaučiau, kaip su kiekvienu ženkliuku ir kiekviena vėliavėle mano gyvenimas tampa vis visavertiškesnis ir savaime pateisinamas. (81 psl.)

Vieną dieną aš staiga suvokiau, kad pasaulis ne taip gerai apgalvotas, kaip man atrodė, kai buvau septynerių. (96 psl.)

Miestai po žiemos visada primena paauglius, niekada nežinančius, kaip jiems apsirengti – pusė jų drabužių jau išaugti, kiti seniai nebemadingi, mielas, sentimentalus vaizdas. (109 psl.)

Jei nori vadintis revoliucionieriumi, tai jau malonėk atsivilkti savo patranką ir pilk iš jos, net jei nelabai turi į ką <…>  (119 psl.)

Šiaip jis nebuvo blaivus – manau, kad tai reikėtų nurašyti revoliucijai. (143 psl.)

<…> teatre, aš nepasitikiu savimi, aš bijau, kad aktoriai kiekvieną akimirką gali pamiršti žodžius ir sutrikti – tai kelia man nerimą <…> (149 psl.)

Muzikos aš stengiuosi klausyti namie, be liudininkų<…> (149 psl.)

Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda, ir tu tiesiog nesuvoki, kad iš tiesų tie kanalai patys tave junginėja, kad iš tiesų jie tave valdo ir blaško iš šono į šoną, kad iš tiesų tau įdiegta informacija po kurio laiko savaime ima duoti pelną, ir šį pelną susižeri visai ne tu. (152 psl.)

<…> o ar jūs, tarkime, prieš Velykas iš stačiatikių bažnyčios irgi reikalaujate maldų tekstų, tipo kad įsitikintumėte, jog Kristus prisikėlė, ir kad jokių netikėtumų šiais metais nėra ko tikėtis. (173 psl.)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: