Ludwig Wittgenstein “Apie tikrumą”

Senokai buvau ką skaitęs, tad pasiskaitymui pasirinkau lengvą (tik formatu ir puslapių skaičiumi) L. Wittgensteino minčių srautą. Labai tradiciškai įmetu pabrauktas tezes iš knygos.

<…> svarbiausiu dalyku laikoma tai, kad žmogus (kiekvienas gyvenantis žmogus, kuris pajėgus tai daryti) sprendžia. jis sprendžia pagal tai, ką išmoko kaip sprendimo žaidimą. Tačiau jo paties atžvilgiu tai yra jo sprendimas čia ir dabar, pagal kurį jis galbūt kreips savo gyvenimą. Vadinasi, tai, ką jis sprendžia ir nu-sprendžia, yra jam tikra be jokio santykinumo. (21 psl.)

<…>žmonės visuomet tiki tam tikra mitologija, nesvarbu, ar tai būtų mitai, a mokslas, ar alchemija. (22 psl.)

Vadinasi, “evidencija” yra ne koks nors “pojūčių duomenų” akivaizdumas, o konvencija. (23 psl.)

Skirtumas tarp sąvokos “žinoti” ir sąvokos “būti tikram” nėra labai svarbus, išskyrus ten, kur “Aš žinau” turi reikšti “Aš negaliu klysti”. Teismo salėje, pvz. kiekvienas liudytojas, teikdamas parodymus, vietoje “Aš žinau” galėtų sakyti “Aš esu tikras”. Taip, galima būtų manyti sau, kad [sakyti] “Aš žinau” ten būtų uždrausta. (30 psl.)

Tai, kad jokia klaida nebuvo galima, privalo būti įrodyta. (32 psl.)

Tai, kad aš tikiu pasitikėjimo vertu žmogumi, kyla iš to, jog aš pripažįstu galimybę įsitikinti. Tačiau tas, kuris sako, jog (galbūt) nėra jokių fizinių objektų, tokios galimybės nepripažįsta. (34 psl.)

Jeigu tu reikalauji taisyklės, iš kurios išplaukia, kad čia neįmanoma apsirikti skaičiuojant, į tai atsakoma, kad mes to išmokome ne mokydamiesi taisyklės, bet mokydamiesi skaičiuoti. (38 psl.)

Galima būtų pasakyti: klaida turi ne tik priežastį, bet ir pagrindą? T.y. apytikriai: ji leidžiasi įtraukiama į teisingą klystančiojo žinojimą. (42 psl.)

T.y. kai aš sakau tam tikrus klaidingus dalykus, tampa neaišku, ar aš juos suprantu. (43 psl.)

“Aš žinau” turi primityvią reikšmę, panašią ir susijusią su “Aš matau”. (44 psl.)

“Aš žinau” turi išreikšti santykį, tik ne tarp manęs ir sakinio prasmės (kaip “aš tikiu”), bet tarp manęs ir fakto. Taip, kad faktas yra įimamas į mano sąmonę. (45 psl.)

Apmąstyk, kad požiūrio teisingumu kartais įsitikinama dėl jo paprastumo arba simetrijos, t.y. privedama prie to, jog pereinama prie šio požiūrio. (46 psl.)

Tiesos, apie kurias Moore`as sako, kad jis žino, yra tokios, kurias, paprastai tariant, žinome mes visi, jeigu jis jas žino. Toks sakinys, pvz. galėtų būti: “Mano kūnas niekuomet nėra dingęs ir po kiek laiko vėl atsiradęs”. (47 psl.)

Kai mes mąstome savo sistemoje, tai yra tikra, jog nė vienas žmogus nebuvo Mėnulyje. Ne tik todėl, kad niekas iš protingų žmonių mums apie tai nepranešė <…> (48 psl.)

Kas norėtų viskuo abejoti, tas neprieitų prie abejonės. Abejonės žaidimas pats reikalauja tikrumo kaip prielaidos. (50 psl.)

<…> patyrimas moko, kad knyga, pvz., neišnyksta (pvz. pamažu neišgaruoja) <…> na, tarkime, mes sužinojome, kad tam tikromis naujomis aplinkybėmis knygos išnyksta, – ar mes tuomet nepakeistume savo prielaidos? (52 psl.)

Esama, pvz. istorinių tyrinėjimų, tyrinėjimų apie Žemės pavidalą ir amžių, bet ne apie tai, ar Žemė egzistavo pastaruosius šimtą metų. Žinoma, daugelis iš mūsų girdime pranešimų, turime žinių apie šį laikotarpį iš tėvų ir senelių; bet ar jie negali klysti? – “Nesąmonė”, būtų pasakyta, “Kaip galėtų visi šie žmonės klysti”. Bet ar tai yra argumentas? Ar tai nėra paprasčiausiai idėjos atmetimas? (53 psl.)

Man, pvz., papasakojama, kad kažkas prieš daugelį metų užkopė į tą kalną. Tai ar aš dabar tyrinėsiu pasakotojo patikimumą, ar tai, kad šis kalnas jau egzistavo prieš daugelį metų? (54 psl.)

Vaikas mokosi, tikėdamas suaugusiais. Abejonė eina po tikėjimo. (57 psl.)

Aš esu išmokęs begalę dalykų ir priėmiau tai, remdamasis žmonių autoritetu, o po to kai ką patvirtinau nuosavu patyrimu arba paneigiau, remdamasis juo. (57 psl.)

<…> patyrimas vėlgi yra tai, kas mums leidžia tikėti kitais. Tačiau koks patyrimas verčia mane tikėti, kad anatomijos ir fiziologijos knygose nėra nieko klaidingo? (72 psl.)

Aš, L.W., tikiu, esu tikras, kad mano draugo kūne ar galvoje nėra pjuvenų, nors šiuo klausimu neturiu jokios tiesioginės evidencijos. Aš esu tikras, remdamasis tuo, kas man buvo sakoma, tuo, ką skaičiau, ir savo patyrimais. (73 psl.)

<…>protingas nepasitikėjimas turėtų turėti pagrindą. (79 psl.)

Taigi mes nevadintume protingu to, kad kuo nors tiki, nepaisant mokslinės evidencijos. (79 psl.)

Kai mes sakome, kad žinome, jog…, turime omenyje, kad kiekvienas prtoingsa žmogus m9sū padėtyje taip pat žinotų, jog būtų neprotinga tuo abejoti. (80 psl.)

Bet kas gi mums sako, kuo šioje padėtyje yra protinga tikėti? (80 psl.)

<…> “Aš žinau” čia išreiškia pasirengimą tikėti tam tikrais dalykais. (80 psl.)

Tačiau tai, kas žmogui atrodo protinga ar neprotinga, keičiasi. (81 psl.)

Tiesa, aš sakau: “Joks protingas žmogus čia neabejotų.” – Ar galima būtų įsivaizduoti, kad mokyti teisėjai būtų užklausti, ar abejonė protinga ar neprotinga? (103 psl.)

<…> “Aš tikiu dėsniu”, kur “tikėti” neturi nieko bendra su spėjimu. (112 psl.)

[Dabar aš filosofuoju kaip sena moteris, kuri nuolat kažką nukiša ir vėl turi ieškoti; tai akinių, tai raktų ryšulio.] (118 psl.)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: