InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (1 dalis/13)

Turiu tokią savybę ką nors sugalvoti, o po to užmesti tą mintį už sofos. Taip nutinka ne dėl to, kad tingisi įgyvendinti idėjas (nors būna ir taip), o dėl to, kad idėjos vietą užima kita idėja, po to dar kita, po to dar viena…

Idėja keliauti traukiniais galvoje gyveno seniai, gal nuo kokio pirmo kurso, tačiau būtent šiemet mažiausiai apie tai galvojau ir mažiausia kažką planavau. Taigi, šiemet ir išvažiavau.

Pirminis kelionės planas buvo aiškus – pamatyti kuo daugiau. Visgi toks planas netiko. Reikėjo naujo plano – konkretaus, aiškaus su visais grafikais (ypač Ganto). Galutinis planas galvoje (ir minimaliai ant popieriaus) sugulė beveik Joninių naktį, likus 2 dienoms iki išvažiavo.

Planas: aplankyti draugę Amsterdame, aplankyti draugę Grenoblyje, aplankyti Venecijos bienalę, aplankyti Prancūzijos pietus, aplankyti Pompidou muziejų (principo reikalas). Visa kita tebūnie malonūs siurprizai.

Siurprizai: Ryanair bilietas į Bremeną už 3 litus ir proga gerai apmąstyti kuprinės turinį bei kelionės starto vietą. Siurprizas numerisdu – maždaug ties Molėtais gimusi išganinga projekto idėja, kuria patikėjo ne tik bendrakeleivė, bet ir InterRail marketingo skyriaus vadovė. Siurprizų rezultatas: Amsterdame laukė du InterRail`o Global pasai ir galimybė startuoti praleidžiant visų InterRail`intojų prakeiktą Lenkiją.

Taigi, sujungus į vakarų pusę nuslinkusį starto tašką su plano padiktuotais taškais bei netikėtais siurprizais, žemėlapyje gauname žirafos atvaizdą ir kalną gražiausių atsiminimų iš aplankytų vietų. Google map`sas antrina, kad iš viso buvo įveikta daugiau nei 6000 kilometrų (tik traukiniais, be skrydžio lėktuvu!).

Pasiruošimas: kelionę traukiniais pradėti nuo Bremeno buvo ne tik strategiškai gera idėja (pra`skip`inta košmariška kelionė per Lenkiją), tačiau tai padėjo puikiai susistyguoti imamus daiktus. 10 kg telpančių į lėktuvo rankinį bagažą puikiai disciplinavo ir pasiėmėm būtent tiek daiktų kiek reikia (kelionės eigoje paaiškėjo, kad kai kurių daiktų buvo galima atsisakyti, trūkumo nejutome jokio). Svarbus pasiruošimo etapas (gal net ir svarbiausias, priklausomai nuo asmenybės tipo) yra kelionės tarpinių stotelių numatymas bei traukinių tvarkaraščių atsispausdinimas. Šį tikslą įgyvendinti puikiausia padėjo: http://fahrplan.oebb.at/bin/query.exe/en?L=vs_inputgen&externalCall=yes , kuriame galima pasidaryti pilną norimo maršruto PDF planą! (patikėkit, jis gelbėjo ne kartą ir ne šešis, o jo pagalba kelionė ėjosi kaip per sviestą).

Kiti svarbūs faktai: keliavome dviese (kelionės eigoje priėjome prie išvados, kad toks keliautojų skaičius yra super optimalus).

Kelionė kainavo maždaug 1500 litų abiems. Aišku, čia neįskaičiuota InterRail bilietų kaina (kurios tiesiog nebuvo), pakankamai svarbu yra tai, kad nei karto ne`book`inom hostelio, nes nakvojom pas draugus ir naktiniuose traukiniuose. Visgi sudėjus įspūdžius, aplankytas vietas, gan dažną pasimėgavimą ne tik prekybos centrų siūloma produkcija, kaina gavosi puiki.

O dabar apie viską šiek tiek plačiau. Į kelionę įsimečiau ne tik kelionių draugą, talismaną, bendramintį etc. LC-A fotoaparatą, bet ir užrašų knygutę, kurioje visą laiką pildžiau mini kelionės dienoraštį. Šiek tiek kelionės dvasia alsuojančių fragmentų:

1 diena

Nors buvo vykdytas protingasis pakavimasis, bet kuprinė įtartinai sunki. Iš pradžių neramumas dėl Ryanair`o po to šiek tiek ir dėl nugaros. Oro uosto prieigose mus pasitiko Ryanairo rėmas pasitikrinimui ar bagažas tikrai rankinis. Kuprinė netelpa. Paspaudžiu, pagrūdu, spiriu koja… Eureka, tilpo! Dėl visa ko prieinu prie bagažą priimančio darbuotojo kontroliniam pasvėrimui. O ką ten randu – seną vaikystės draugą!  Jis patikina, kad kilogramas viršsvorio TIKRAI nekels problemų.

Ir jis buvo teisus! Kilogramas nekėlė, kėlė tai, kad kuprinė vos tilpo į tą matavimo rėmą (įtartinai daug sunkiau negu talpinant į testavimo rėmą). Bet ne visai piktam darbuotojui pavyko įrodyti, kad visgi kuprinė sugrūdama. Juokingiausia buvo kai ji iš to rėmo neišlindo. Na niekaip. Akimirką pamaniau, kad keliauti teks su tuo rėmu arba be kokio nors metalą pjaunančio įrenginio tokioje situacijoje nebus išsiversta. Visgi buvo.

Įdomu buvo tai, kad ką tik iš Bremeno atskridęs lėktuvas pailsėjo 15min ir tada skraidino mus į Bremeną (čia normalu?).

Valanda su šiek tiek, pirmi žingsniai Bremene ir pradedi suprasti kodėl bilietas iki čia tekainuoja apie 40 litų (kai nebūna nuolaidų). Fontanas prie oro uosto viena įdomesnių vietų, nes čia galima prisėdus sukirsti po sumuštinį. Kadangi iki pirmojo traukinio link Amsterdamo turėjome apie 4 valandas tai pasirinkome senamiestį pasiekti pėsčiomis. Viena vertus prastas pasirinkimas, nes pakeliui nėra nieko įdomaus. Tik šis nuostabus stulpas, kuris tapo ilgiausia apžiūrimu objektu Bremene.

Kita vertus Bremeno senamiestyje daug įdomybių, apart Bremeneno Werderio Fan shopų, sekmadienį rasti nepavyko.

Nupaveikslavę lietuvius paveikslavusius Bremeno muzikantų statulą patraukėme į geležinkelio stotį. Geležinkelio stotis buvo pakankamai įspūdinga ir išsyk pajutome ką reiškia vokiška tvarka (pirmą ir paskutinį kartą šioje kelionėje). Apie traukinio vėlavimą buvo pranešta kelis kartus, keliomis kalbomis. Viskas buvo pernelyg aišku. Kažkaip erzinančiai per aišku, nes nuo pat kelionės pradžios tikėjausi neaiškumų, rebusų, šaradų, o štai tau viską pasako, parodo, viską randi iš pirmo karto. Beliko šokti į traukinį ir pajudėti link Osnabriuko, kur mūsų laukė persėdimas ir kelionė į Amsterdamą.

Atvykome į Osnabriuką ir čia taip pat turėjome pora laisvų valandų. Jokių vilčių su šiuo miestu nepuoselėjome, tačiau ir tas nepuoselėtas viltis jis sugebėjo kažkaip sužlugdyti. Mieste tuščia ir švaru it ligoninėje. Kai kurios akimirkos priminė filmus apie staiga mieste dingusius žmones. Tik, kad šįkart visi dingo ir paliko miestą sterilų. Karts nuo karto iš užkampio išlįsdavo zmobiai (t.y. vietiniai gyventojai) ir kažką vapėdami nueidavo nežinoma kryptimi. Vėliau, remiantis Osnabriuko tyrinėjimais, gimė kelionės metu itin plačiai vartotas terminas „osnabriukinimas“, kuris reiškė vaikščiojimą neaiškiomis vietomis be tikslo.

Juokingiausia yra tai, kad mes vos “neprisiosnabriukinom”, nes kažkokiais būdais sugebėjome pasiklysti ir į traukinį spėjom paskutinę minutę. Ant kėdės paliktas šokoladukas nuteikė taip pat smagiai, kaip ir paskutinės dvi valandos iki pirmojo tikslo – Amsterdamo. Pasidėjome daiktus studentų bendrabutyje gyvenančios draugės kambaryje ir štai jau gurkšnojam alų į ŠMC velniškai panašiame „Kriteriume“. Ramu. Pirma kelionės diena praėjo sklandžiai – pirmas tikslas pasiektas.

Laukite tęsinio…

 

Reklama

2 Komentaras to “InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (1 dalis/13)”

  1. Lauksiu tęsinio!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: