InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (5 dalis/13)

5 diena

Menkas malonumas yra šeštą ryto keltis ir lipti lauk iš traukinio. Pagal planą atvykome į miestą prie vandenyno – Narbonne! Džiaugsmingai pasitikome pirmąsias palmes ir laukėm užplūstančios pietietiškos karščio bangos ir….išsitraukę papildomus rūbų sluoksnius drebėjom nuo šalčio ir nuo nusivylimo, mat paaiškėjo, kad sąvoka “šalia jūros” buvo itin reliatyvi. Praleidę Narbonne maždaug valandą pajudėjome į rytus ir išsilaipinome kitame miestelyje, kur patekimas prie vandens telkinio atrodė labiau tikėtinas – Agde.

Svarbu pažymėti, kad nuo šio kelionės etapo pradėjo skleistis tikroji, spontaniška keliavimo traukiniais pusė. Nuostabieji regioniniai RER traukiniai veikia tikruoju ir išsvajotuoju InterRail principu – be jokių rezervacijų lipi į kurį nori traukinį ir važiuoji tiek kiek nori.

Pirmasis įspūdis Agde miestelyje buvo ne koks. Tikėtis įspūdžio apie miestą vien tik iš stoties pakampių yra daugiau negu naivu. Vos tik pajudėjom nujaučiamo centro link, įveikus vos kelis šimtus metrų mus pasitiko pirmasis didysis WOW. Tačiau po kelėtos sekundžių tas pats wow pasakė, kad čia turbūt pigiai neprasisuksime. Pasisukioję nuostabiai siauromis senamiesčio gatvelėmis ir pasigrožėję piešiniais ant pastatų, įsisukom į vietinį turgelį. Et, pietų Prancūzijos vaisių/daržovių/sūrių/batonų/etc turgelis yra nuostabiau už nuostabu. Prisipirkę pilnus maišus itin pigių ir itin skanių vaisių pajudėjome link, kaip GPS teigė, už kelių kilometrų, visai čia pat esančio pliažo.

Judėjome linksmai, kol galų gale supratom, kad pasimetęs GPS pasiūlė mums eiti greitkeliu (wtf), o tada teko gelbėtis ir eiti BET KUR (tiksliau pušinėlio takeliu). Kad ir į kurią pusę pasuki GPS kaip užstrigusi plokštelė kartoja, kad liko 4 kilometrai ir valanda kelio. Taip po neaiškias vietas malėmės maždaug 4 valandas. Situaciją pradėjo taisyti netikėtai prieš akis išdygęs turizmo informacijos centras, kuriame reikalavom itin tikslių ir daug patikimesnių koordinačių iki pliažo. Jauna info centro mergina iškart suprato keblią situaciją ir ištiesė žemėlapį iki nuostabiai gražaus, labai didelio ir įdomaus, didžiausio pasaulyje…..nudistų pliažo ir miestelio. Įdomu.

Smalsumas atvedė iki didžiulio užrašo “sveiki atvykę į natūristų kaimelį” bei didelius vartus su bilietų budele, kurios šeimininkė pareiškė, kad įėjimas TIK į pliažą kainuoja 12 eurų asmeniui, kitu atveju reikia turėti teritorijoje esančio viešbučio apgyvendinimo užsakymą. Kadangi tokio neturėjome, o smalsumas vedė į priekį, susitarėm, kad į miestelį įeinam valandai nemokamai, nes bandysim susitarti su kuriuo nors iš ten esančių viešbučių. Paieškoms skyrėm maždaug 5 minutes.

Įėjus vaizdas lengvai šokiravo pirmas 30 sekundžių, vėliau aplinkui vaikštinėjantys, važiuojantys dviračiu ir t.t. nuogi žmonės atrodė ok. Apėjom nemažą dalį miestelio, taip pat aplankėm ir pliažą (juk jo labiausia ir ieškojom). Valandos nemokamas pasivaikščiojimas baigėsi po dviejų valandų ir pirmųjų maudynių Viduržemio jūroje. Visgi 12 eurų nėra ta suma už maudynes jūroje matant daug nuogų užpakalių, tad susišaudę naują žemėlapį patraukėm į miesto pliažą, kuris buvo visai čia pat ir kuris tapo mūsų poilsio oaze.

Po pakankamai nesėkmingos, tačiau galiausia pakankamai įdomios dienos pradžios, didžios euforijos apimti, nuovargio persmelkti kūnai jau mirko Viduržemio jūroje. Pasaka. Vienintelis skirtumas nuo garsiojo Agde nudistų pliažo – čia visi pliažininkautojai buvo jauni. Na ir šiek tiek daugiau apsirengę. Nors pakankamai smagiai ir be jokio kultūrinio šoko priėmiau prancūzaičių pomėgį pliaže būti BE viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies.

Keletą valandų jūros, krūtų, karščio ir šiek tiek per daug smėliuoto vėjo padėjo apsispręsti –  yap, štai čia yra vieta, kurioje verta pabūti ilgiau ir puolėm ieškoti kempingo, hostelio, ko nors nakvynei. Tačiau išgirdę, kad pigiausia ką čia galima gauti tai vieta palapinei už 30 eurų, supratom, kad reikia koreguoti planus ir judėti tolyn. Pirmas variantas lėkti į Grenoblį pas draugus (tvarkaraščiai įspėjo, kad nebespėsime), antras variantas pasinerti į nakvynės nežinią ir bandyti pasiekti Kanus, trečias variantas nakvoti bet kur paplūdimyje. Traukiniai į Grenoblį nevežė, lauke buvo šalta, tad pasirinkome antrą variantą.

RER`as atvežė mus iki Montpellier. Stotyje susipažinom su gan nemaloniais amerikiečiais, kurie paklausti iš kur yra ir kaip keliauja atsakė jog yra iš Oregono, o keliauja su ID (joooo). Netrukę Montpellier lėkėm iki Marselio, kuriame sužinojome, kad artimiausias traukinys į Kanus bus 5 ryto, o ne iškart kaip pageidavo įnoringi lietuvaičiai. Ką daryt, ką daryt. O ką čia padarysi, arba eini į naktinį Marselį (uostas yra uostas su visais savo atributais) arba lauki stotyje.

Nors stotis buvo tikrai tvarkinga, joje sukiojosi daug apsaugos, tačiau Marselio reputacija ramiai užmigti neleido ir neveltui, po kelių valandų prie mūsų prisistatęs asmuo pasiūlė užsukti pas jį į svečius ir baisiausia nustebo, jog mes nesutikome.

Apie antrą valandą nakties apsauginiai stotį užrakino ir joje liko tik nakvojantys keleiviai ir ta pati apsauga. Sunerimęs paklausiau apsauginio ar galime nakvoti stoties viduje, ant suoliukų, jis patikino, kad be problemų, tik pasiūlė saugotis ir jeigu ką žinoti, kad apsauga visada šalia. Gan neramiai pasinėriau į porą valandų trūkusį snaudulį.

Tęsinys bus.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: