InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (6 dalis/13)

6 diena

Naktis praėjo be nuotykių ir be miego. Naiviai džiūgavau sulaukęs 5 valandos ryto ir traukinio į Kanus. Nors tablo žadėjo maždaug 3 valandų snaudulingą kelionę, tačiau koją kišti ėmė ypatingi vaizdai pro traukinio langą, kurie neleido nei sekundei užmigti. Traukinys iš Marselio į Kanus važiuoja Viduržemio jūros pakrante ir kai sakau, kad pakrante tai turiu omeny ne 5 km nuo kranto, o tikrai PAKRANTE. Keista buvo matyti snaudžiančius bendrakeleivius, kai pats aikčiojau iš nuostabos.

Įdomus jausmas užplūdo išlipus Kanuose. Į galvą šovė milijonai minčių apie tai, kaip smagu būtų čia pagyventi. Nors trumpai. Patyrimas (gal labiau pasiekiančios informacijos srautai) kuždėjo, kad tai ITIN prabangus miestas, tačiau jame jokios prabangos aptikti neteko (per pirmas 10 min ir šalia geležinkelio stoties). Kaip vėliau paaiškėjo iš draugų pasakojimų, Kanai yra svajonių miestas VISIEMS ir čia net ir paprastus, tačiau itin svarbius darbus dirbantys prancūzai vos suduria galą su galu, nekilnojamo turto kainos yra pasakiškai didelės.

Dar labiau užsisvajoti galėjom priėję miesto prieplauką, kurioje pamatėm jūrą (suprask daug)  jachtų ir kitų super laivų. Ypač viliojo jų pavadinimai: “Sexy Natasha“ ir pan. Tačiau laivai liko laivais ir džiaugsmo jie teikė tik pirmas 2 minutes, nes už kelių posūkių mūsų laukė milžiniškas pliažas, kuriame buvome pirmieji lankytojai (netoliese miegojusių valkatų neskaičiuoju, nes jie nebuvo tikrieji pliažo lankytojai).

 

Maudytis Kanuose buvo itin smagu, ypač kai aplink tokie nekasdieniai vaizdai. Nevaržomas maudynes pamažu reikėjo varžyti, nes iš kampų ir milijoninių pakampių į pliažą sugūžėjo nemenkas būrys žmonių. Patenkinus maudynių poreikį teko malšinti alkį. Kavinės ypatingai nesuviliojo, tad ramiai pasivaikščiojom iki vietinio prekybos centro ir susiradę patį įspūdingiausią vaizdą mylintį suoliuką prisėdom pavalgyti. Štai kokie vaizdai gardino maistą:

  

Laikas bėgo itin greitai, kažkaip net per greit ir žinodami, kad vakare turime atsidurti Grenoblyje paskutines džiaugsmo valandas Kanuose paskyrėm jūrai ir sausakimšam paplūdimiui. Pirma kartą kelionės metu pasijutau tarsi namie. Aplink matytų bruožų žmonės ir pažįstama kalba. Rusų milijonieriai ir jų pupytės, arba turtuoliai ir jų senos žmonos buvo sėkmingai okupavusios pusę paplūdimio. Kanų pliaže buvo dar daugiau laisvės ir dar daugiau nuogų krutų, tačiau ne dėl jų, o dėl atostogiškų malonumų užsibuvom pliaže ir vos spėjom į mums reikiamą traukinį.

Nemanau, kad būčiau labai nusiminęs jei būtų reikėję likti Kanuose. Nors ir vėluodami, tačiau suspėjome nusipirkti keletą suvenyrų ir prilipę prie lango, kad įsiurbtume paskutinius Viduržemio jūros grožio vaizdus, traukiniu judėjome link pakankamai artimai pažinto Marselio (geležinkelio stoties).

Tvarkaraščiai ir neprognozuojama jų kaita eilinį kartą iškrėtė mums pokštą, kurio dėka apsilankėme Toulain miestelyje, kuris, mūsų džiaugsmui, buvo taip pat prie pat jūros. Tačiau sužinoję, kad tai vienas garsesnių karinių uostų (bent jau anksčiau) ir šalia geležinkelio stoties esantis priėjimas prie vandens naudojamas laivybai stipriai nusivylėm ir laukimo valandas paskyrėm kalnui (ledų, o ne Alpių).

Nors traukinių vėlavimas buvo iškrėtęs šiek tiek pokštų Belgijoje (kurie galų gale baigėsi sėkmingai), tačiau sužinoję, kad traukinys į Marselį vėluoja šįkart išsigandom ne juokais. Vėlavimas reiškė, kad nespėsime į iš Marselio važiuojantį traukinį į Lioną ir naktį reiks praleisti vėl kurioje nors stotyje (kas reiškė, jog daug geriau būtų buvę tokiu atveju pasilikti Kanuose).

Traukinys iš Marselio į Lioną vėlavo apie 20 min ir nusiminę rezgėm planus, ką reiks veikti Lione. Svarstėm galimybes grįžti prie Viduržemio jūros, o gal ieškoti galimybių judėti kur nors saugiau už miesto ir ten praleisti naktį. Vos atvykę pamatėm šalia stovintį traukinį ir nuojautos vedami įšokom į jį. Kas gali būt blogiausia? Nebent, kad traukinys nuveš atgal į Belgiją. It išprotėjęs puoliau vietinių klausinėti ar šis traukinys juda į Grenoblį. Jie patikino, kad taip ir pagaliau ramiai atsidusom. Grenoblyje mūsų laukė šilti namai, šiltas maistas, vynas ir itin gerai nusiteikę bei su tikrąją Prancūzija supažindinti pasiryžę Rūta, Olivier ir Muel.

Vakaras baigėsi lengvais plepalai su vynu ir sūriu ir su draugais.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: