InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (9 dalis/13)

Mieguistas ir lėtas šeštos ryto traukinys į Lioną ir lengvas snaudulys jame bei keliolika minučių bergždžių maisto parduotuvės paieškų Liono stotyje – taip prasidėjo devinta kelionės diena. Tuščias skrandis ir už keliolikos minučių išvykstantis traukinys ne juokais suneramino, tad parduotuvės ieškojome itin intensyviai. Tas intensyvumas, matyt, ir sudomino Liono policiją, kuri nusprendė mus patikrinti. Žinant, kad iki mūsų traukinio išvykimo liko apie 8 min. mintis apie kuprinių kratymą atrodė itin bloga. Pamatę ES pasus policininkai apsiėjo žodine apklausa: no drugs, no knifes, no cigarettes? No. Ok, go.

Ok go ir mes jau pakeliui į Ženevą. Nekantraudami dirsčiojom pro langus ir laukėm Šveicariškos prabangos, gamtos rojaus ir likus vos dešimčiai minučių sužinojom, kad reiks persėsti į kitą traukinį (negi prasidės Belgijos istorija?). Viskas ok, interrailinant tokia praktika yra normali, tiesiog reikia labai atidžiai sekti kas ką kur sako, nes tokių persėdimų apie kuriuos nieko nerasi interneto tvarkaraščiuose (pasirodo) yra apstu.

Iki Ženevos gamtos grožio pasikeitimų neradome, tačiau radome patį miestą. Labai keistą ir kažkokį keistai be nuotaikos ir be dvasios, su milžinišku ežeru ir fontanu, kalnu turistų ir žmonių sugipsuotomis galūnėmis. Tokia ta Ženeva ir liko mano atmintyje: brangi, prabangi, nelabai ypatinga ramentų ir gipsų sostinė.


Be jokios širdgėlos ir pinigingėlos iškeliavome iš Ženevos. Bandėm kliautis InterRail siūlomu gražiuoju maršrutu Ženeva – Martigny. Vaizdai, kaip ir žadėta, buvo tikrai kosmiškai nerealūs. Visa kelionė tesėsi palei ežerą ir Alpes, tikras malonumas akims.

Neįpusėjus (čia labiau metafora, nes iš tiesų velniai žino kiek atstumo buvo įveikta) mano nervai neišlaikė ir sušukau LIPAM LAUK. Beliko tik pasikliauti nieko nepagrįsta nuojauta ir išgriūti iš traukinio Vevey miestelyje, kuris pasirodė daug gražesnis už Kanus. Beliko tik eiti prie nuostabiojo ežero, išgerti dar Amsterdame pirktą vyną ir lengvai apsvaigus įgriūti į ežerą. Nerealus jausmas.


Jausmai jausmais, tačiau norint nelikti super brangioje šalyje reikėjo judėti tolyn. Grįžome į Lozaną ir nusipirkę maisto už ypatingo juokingumo (dizaino prasme) Šveicarijos frankus dardėjome link Ziuricho. Pagal planą Ziuriche turėjome pora valandų, per kurias reikėjo rezervuotis naktinį traukinį į Veneciją.

Planas geras, gal kiek banalus. Nors Ziuricho stotis ir ten esantys žmonės atrodė nepalyginamai įdomesni už Ženevos ramentuotosius, tačiau plano banalumas išsiskleidė visu gražumu kai rezervuoti naktinio traukinio į Veneciją nepavyko. Liko viena išeitis – važiuot į Insbriuką ir apie 24 val. nakties bandyti įsiprašyti į, kaip sistema sakė, pilną naktinį traukinį.

Kai neturi kur dėtis, viskas atrodo įmanoma. Šokom į traukinį ir pirmyn. Kelionė iš Ziuricho į Insbriuką buvo nepakartojama. Vaizdai buvo dar įspūdingesni nei iki tol matyti. Planas ramiai išsimiegoti žlugo, nes nuo tokio grožio koks buvo už lango tiesiog buvo neįmanoma užmigti. Kai sutemo ir pro langus nieko nesimatė, užmigti trukdė kažkokie austrų statybininkai, kurie visą kelią rėkavo gerdami Red bulių ir valgydami guminukus (ne pats blogiausias variantas lyginant su Lietuvos statybininkais).


Į Insbriuką atvykome naktį, stotyje mus pasitiko garsiai grojanti Mozarto muzika. Austrija yra Austrija. Palūkėję sulaukėm naktinio traukinio ir pradėjome savo šou. Mūsų problemą dėl naktinio traukinio sprendė visa traukinio komanda, kol galų gale ėjome pas traukinio kapitoną (!!!), kuris it špinatų krimtęs Popajus pareiškė “lipkit ir raskit sau vietą”. Mano planas kas kart garsiai pareikšti, kad važiuojame iš Ziuricho ir Ziurichas mums pažadėjo, kad vieta traukinyje tikrai yra ir mes ją gausim ir dar tas mojavimas Ziuriche atspausdintais rezervavimo bandymais gal ir nepadėjo, tačiau bent jau pačius guodė, kad naudojam stipriausius argumentus kokie tik gali būti tokioje situacijoje.

Visgi rastos dvi vietos per daug nedžiugino, kartu važiavo amerikiečiai, kuriems viskas buvo blogai ir jie nuolatos bumbėjo ir ant visų varė (visą naktį, kai turėjome miegoti). Visgi varymai baigėsi, kai vargšeliai suprato, kad mes anglų kalbą suprantame puikiai, o juos apvaryti galime kažkokia barbariška ir niekam nesuprantama paukščių kalba (lietuvių). Nurimę galėjome pamiegoti. Trumpai. Liūdniausia buvo ne miego trūkumas, liūdniausia buvo matyt audrą su griaustiniais ir lietumis, kuri niekaip nesibaigė, nors Venecija artėjo ir artėjo…

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: