InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (10 dalis/13)

Venecija mus pasitiko su tragiška sovietmetį primenančia geležinkelio stotimi ir stipriu lietumi. Planas čia praleisti dvi dienas buvo sunaikintas vos tik koja palietė Venecijos grindinį (slidų ir šlapią). Ilgai nesvarstę rezervavome naktinį traukinį į Vieną (puiki procedūra ankstyvam rytmečiui: užtrunki 2 minutes ir gauni reikiamus bilietus be jokio vargo).

Pirmieji žingsniai apsiniaukusioje, kaip iš kibiro pilančioje Venecijoje buvo kupini nusivylimo persipynusio su didžiu nepasitenkinimu (ypač po Prancūzijos ir Šveicarijos idealaus oro ir grožio). Lietus (blogas oras apskritai) gali sužlugdyti bet kokio miesto žavesį.

Nusprendę nesikankinti prisėdome jaukioje kavinėje, kurio dėl ankstyvo meto buvome vieninteliai turistai. Aplinkui laikraščius vartė ir šnekučiavosi į darbą einantys italai. Po puodelio kavos ir bandelės tiek nuotaika tiek oras kaip mat pagerėjo. Į miestą puolė plūsti žmonės.

Plūstantys žmonės ir oro sąlygos per daug nejaudino, nes pagrindinis vizito į Veneciją tikslas buvo bienalė. Apie Bienalę pasakoti daug nereikia, viskas ten buvo tikrai įdomu, įkvepiančiai pozityvu. Aplankėm tiek Giardini, tiek Arsenalą ir sužinojom, kad Lietuvos Balta drobulė kaip tik tą dieną (antradienį?) nedirba. Ech, žiauriai gaila.


Toliau sekė eilinė turisto diena mieste. Ledai, maistas, siauros gatvelės, kanalai ir lėtas judėjimas link stoties, kurioje laukė naktinis traukinys į Vieną.

Po paskutinės nakties nuotykių su “nefainais“ ir savo bumbėjimais miegoti trukdžiusiais amerikiečiais meldėmės, kad kupė būtume vieni. Maldos toks dalykas, arba padeda arba ne. Nepadėjo – į kupė įžengė moteris. Vėliau paaiškėjo, kad ji buvo nesuvokiamo įdomumo austrė-italė, kuri mums išdėstė pačias įdomiausias savo gyvenimo istorijas, galiausia netgi rezgė planą mus priimti nakvynei Vienoje, tačiau planas buvo labiau šnekamojo pobūdžio.

Galiausia į kupė įžengė Italijoje dirbanti rumunė ir mūsų kupė tapo internacionalinės draugystės pavyzdžiu. Visi pradėjome maišytis su kuo kokia kalba reikia kalbėti. Kalbos buvo viena už kitą įdomesnės: kalbėjome tarpusavyje, kalbėjome telefonais, mus pradėjo kalbinti itališkai, mes lietuviškai, kažkas nemokėjo anglų kalbos, kažkas mokėjo vokiečių, kažkas pradėjo pliurpti rumuniškai…..Skamba chaotiškai? Nee, tikras chaosas buvo vagonų koridoriuose. Mes judėjome traukiniu Venecija- Viena- Maskva. Kažkokiais būdais netilpę į kupė žmonės gėrė, dainavo liaudiškas dainas, linksminosi vagonų sujungimo aikštelėse ir koridoriuose. Iki šiol nesuprantu ar tai buvo tikrai, ar tai buvo kadrai iš filmo…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: