Optimizmas yra informacijos stoka: M. Zownir “The Valley of Shadows”

Pirmą kartą vartydamas Miron`o Zownir albumą “The Valley of Shadows” prisiminiau dažnai girdimą frazę: žymių žmonių bei visuomenės marginalijų fotografijos yra įdomios ir ypatingos vien tik dėl savo ypatingo turinio. Tokie darbai neparodo fotografo meistriškumo, o geriausiu atveju demonstruoja jo sugebėjimą prieiti prie tinkamų žmonių. Pamaniau, kad šis albumas ir yra toks atvejis. Kita vertus, savaime suprantama, kad ypatingas turinys turi pridėtinės vertės, o sugebėjimas patekti ten, kur patekti gali toli gražu ne kiekvienas yra puikus gero fotografo bruožas. Tačiau galiausia, pervertęs albumą dar kartą, supratau, kad čia netgi ne tas atvejis.

Žvelgiant į turinį, ta tamsa, anti-grožis, anti-estetika jau seniai nieko nebestebina. Pakankamai gausiai išeksploatuotos temos priverčia stabtelti ir susimąstyti, tačiau tai nebe XIX amžius, kuomet J. Riis`as neapsikentęs, kad jo aprašymai apie New Yorko padugnes nesusilaukia tinkamos reakcijos nusprendė visa tai nufotografuoti. Visuomenė buvo šokiruota. Šiame albume nepamatysite nieko naujo, ko jau nebūtumėte matę kito autoriaus darbuose. Tačiau M. Zowniras įtraukia ir priverčia sulėtėti, susimąstyti, kartais ir sustoti.

Pasak paties autoriaus, jo anti-estetika nėra universali, ji yra asmeniška, tai jo atsiminimai. Fotografas meistriškai atskleidžia ir parodo SAVO nostalgiją.  Tai dažnas atvejis (bent jau bandymas) fotografijoje, juk šiuolaikiniai dvidešimtmečiai pasikabinę ant kaklo po seną Zenitą bando atkurti savo vaikystės nuotraukų formą, o kai kurie ir turinį. Esminis skirtumas yra tas, kad M. Zowniro vaikystė su savo turiniu ir forma buvo pokario Vokietijoje.

1953 m. gimęs fotografą supo suluošinti karo veteranai, prasigėrę, šlykštūs, visų atstumti visuomenės paraštėse gyvenę asmenys. Sugriuvę pastatai be langų, be sienų, be stogų. Putos drimbančios iš benamių burnų. „Gyvenau, kaip Kafkos novelėse“, teigia autorius. Pokarinis pesimizmas ir jo medžioklės atskleidžia ir tai, kad net ir prabėgus pusei amžiaus po karo, tokių atsiminimus atspindinčių “pokario vaizdų” galima rasti daug.

Autorius tyčia naudoja nespalvotą fotografiją, kuri ne tik padeda žiūrovui nesiblaškyti, tačiau galutinai užmaskuoja fotografijų sukūrimo laiką. Nostalgiškų erdvių autorius ieško keliaudamas po šiandieninę Rumuniją ar Rusiją. Reziumuodamas M. Zownir teigia, kad nėra jokio laiko, tik pesimizmas. Pasaulis niekada nesikeis. Vartydamas šį albumą, net ir nenoromis, tačiau tuo patiki.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: