Archive for vasario, 2012

vasario 29, 2012

Kaip jie žaidė revoliuciją

Pagaliau galų gale galiausia pavyko gauti bilietus į kino teatre Pasaka rodytą filmą “Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (man atrodo filmą dar rodo Skalvija, gal dar kažkas).

Patriotiškai nusiteikę tautiečiai apsėdo kino teatrus ir gal du mėnesius bergždi bandymai pasibaigdavo informacijos apie perpildytą kino salę gavimu. Šį kartą žmogui, mačiusiam filmą “Kažkas atsitiko“ gal kokius 23 kartus, pasisekė – gavau praktiškai paskutinį bilietą. Kažkaip tikėjausi filmo apie visą Roko maršą, bet gavosi tik apie Antį. Na….Antis yra gerai, o kalnas autentiškos video medžiagos yra dar geriau. Kolega paantrino, kad visa Roko maršo medžiaga buvo pražudyta sovietų, tad viskas ką matėm buvo kadrai iš asmeninių archyvų.

…kiek auksinės video medžiagos dūla tautiečių sekcijose, palėpėse, rūsiuose…ech…

Iš nematytų kadrų ypač įdomu buvo matyt kelis mėgėjiškus kadrus iš garsiojo priekatedrinio “bananų baliaus“…ir iš Anties pasirodymo laidoje “ringas“. Nepaisant didelio chaotiškumo, filmas sulipdytas gan neblogai, taip labai moteriškai. Buvo vietų, kurios privertė išspausti patriotinę ašarą. Nudžiugino ir žiūrovų salėje reakcija, ypač kuomet tėvai kantriai aiškino kiekvieną kadrą šalia sėdintiems savo pypliams. Pagalvojome, kad galėtų Lietuvos televizija pasimokyti iš Rusijos kanalų, kurie prikepa panašių filmų visomis progomis ir apie visus. Tokių visai patrauklių. Matyt, lietuviai silpni propagandistai.

Reklama
vasario 27, 2012

Garsiausios pasaulio nuotraukos: ateities prezidento susitikimas su dabartiniu prezidentu

Būsimas JAV prezidentas, tuo metu dar moksleivis, Bill Clinton spaudžia ranką tuometiniam JAV prezidentui JF Kennedy (1963 m. liepos 24 d.). Ps. bandžiau sugalvoti kodėl gi man ši nuotrauka taip patinka ir supratau, kad tikrai ne dėl to ateities-dabarties prezidentų triuko. Viskas daug paprasčiau. O gi šioje nuotraukoje Bill Clinton yra žiauriai panašus į mano vaikystės geriausią draugą 🙂

(nuotr. aut. Huynh Cong)

 

vasario 24, 2012

Susitikimas su savimi po penkiolikos metų

Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?

Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.

Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.

 

 

read more »

vasario 21, 2012

Kelios dienos su Ivanu Denisovičiumi

Jau kurį laiką sukau galvą, kuo gi pailsinti moksline literatūra pumpuojamas smegenis. Nors ir įdomus, tačiau Roberto Darntono „Didžiosios kačių skerdynės“ pasirodė ne pats puikiausias variantas. Ilgai mąsčiau ko griebtis, rankos ir akys krypo link rusų klasikų. Matyt pats metas jų griebtis ir užkaišyti šią spragą. Gan netikėtai vieno pokalbio metu išgirdau priminimą apie Solženicyną. Priminimas dingo, o atsiminimas netikėtai sugrįžo tuo pat metu kai atsirado galimybė tą knygą pasiimti. Panašiai kažkada buvo su Y. Kawabata ir jo knyga. Iki galo gerai nenutuokdamas kas jis ir ką jis rašo puoliau skaityti ir likau sužavėtas. Pagalvojau, oho, kaip gerai jis rašo. Pasirodo, Nobelio literatūros premijos laureatas. Solženicynas irgi. Ir tikrai, žmogus gavęs Nobelio literatūros premiją rašo neprastai. Ir štai jau trečią dieną kremtu „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Kremtu lėtai, pasimėgaudamas, kaip Šuchovas krimto duoną.

read more »

vasario 13, 2012

Foto esė: prostitutės iš Nigerijos

Radęs Paolo Patrizi puslapį permečiau akimis visas jo serijas ir sustojau ties viena.  Antraštė “Migration linked to prostitution“ priminė kalną antraščių lietuviškoje žiniasklaidoje, kurioje beveik kas savaitę kalbama apie prekybą žmonėmis, lietuvaičių darbus užsienyje (kažkur atmintyje šmėžtelėjo LRT stiliaus dokumentinio filmo kadrai, kuriuose vyrauja, it fotolaboratorijos raudona lempa, nušviesta prietema). Tačiau ne, ši serija visai kitokia.

Jeigu lietuviškoje žiniasklaidoje kalbama apie nežmonišką prievartą ir palaužtas merginas, tai čia fotografas atskleidžia, kaip iš Afrikos į Italiją atvykusios moterys pačios pasirenka savo likimą ir prostitutės darbas tampa jų tikslu. Gautus pinigus moterys siunčia Afrikoje likusiems artimiesiems. Ne tik pinigus, bet ir “sėkmės istorijas“: “For many girls prostitution in Italy has become an entirely acceptable trade and the legend of their success makes the fight against sex traffickers all the more difficult.”

Moterys dirba pakelėse, visai čia pat įsirengusios vaikystės būstines, namelius ir pan. primenančius “miegamuosius“ po atviru dangumi.  Paolo Patrizi aplanko vieną iš tokių “lauko viešnamių“.

This slideshow requires JavaScript.

vasario 8, 2012

Dienos citata

“Kada ant marškinėlių Che Guevarą pakeis Juozas Lukša- Daumantas?“  (J. Survila)

vasario 1, 2012

Savaitės daina (-os)

Kai galų gale galiausia, vos ne vos, po ilgo laužymosi ir priekaištingo netyčinio užgrojimo iš galvos iškrito šita:

Į galvą įkrito ši:

Tokia užknisanti savybė radus patinkančią dainą klausyti tik ją, kokius 99 kartus iš eilės…ir kai galiausia daina pradeda nestabiliai veikti psichiką………

 

vasario 1, 2012

Minčių trupiniai: on-line vaikai

Pokalbis troleibuse:

Berniukas A: tai eisime šiandien žaisti krepšinio?

Berniukas B: jo jo, va grįžtam iš mokyklos ir galim žaist.

Berniukas A: ai ne, aš negaliu taip iškart, pas mane gi internetas tik nuo 17 val.

Visą vaikystę pralakstę off-line dabar baisiausia pykstam ant nekoordinuotų, fiziškai nusilpusių, tačiau baisiai gudrių on-line vaikų. Nors ko čia piktintis, gal jiems ir patiktų žaisti chali-chalo ar ledo ritulį ant užšalusio prūdo. Net neabejoju, jeigu mano laikais būtų buvę viskas kas yra dabar…ir manęs niekas nebūtų ištraukęs į lauką. Super mario ar Battle city žaisdavau, kol kompiuteris kone užsidegdavo. O ir maitblokį esu dėjęs į šaldytuvą, kad kuo greičiau atvėstų ir galėčiau toliau mėgautis tais keliais bitais…Visgi tai nepakeitė pagrindinės pramogos – buvimo lauke, su draugais… O dabar, kas dedasi dabar. Baisu net pagalvot…Einu toliau dirbt, nes namie internetą naudosiu tik pramogai…