Kelios dienos su Ivanu Denisovičiumi

Jau kurį laiką sukau galvą, kuo gi pailsinti moksline literatūra pumpuojamas smegenis. Nors ir įdomus, tačiau Roberto Darntono „Didžiosios kačių skerdynės“ pasirodė ne pats puikiausias variantas. Ilgai mąsčiau ko griebtis, rankos ir akys krypo link rusų klasikų. Matyt pats metas jų griebtis ir užkaišyti šią spragą. Gan netikėtai vieno pokalbio metu išgirdau priminimą apie Solženicyną. Priminimas dingo, o atsiminimas netikėtai sugrįžo tuo pat metu kai atsirado galimybė tą knygą pasiimti. Panašiai kažkada buvo su Y. Kawabata ir jo knyga. Iki galo gerai nenutuokdamas kas jis ir ką jis rašo puoliau skaityti ir likau sužavėtas. Pagalvojau, oho, kaip gerai jis rašo. Pasirodo, Nobelio literatūros premijos laureatas. Solženicynas irgi. Ir tikrai, žmogus gavęs Nobelio literatūros premiją rašo neprastai. Ir štai jau trečią dieną kremtu „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Kremtu lėtai, pasimėgaudamas, kaip Šuchovas krimto duoną.

Skaitydamas susimąsčiau, kiek knygos apkramtė cenzūra, mat prigriebiau dar 1963 metų leidimą. Matyt nemenkai. Knygos pratarmėje išdidžiai mintijama, kad visa knyga yra autoriaus pramanas ir ačiū likimui (dievo juk nebuvo), kad autorius nieko panašaus niekada nėra patyręs. Deja, bet wikipedia sako kitką: http://en.wikipedia.org/wiki/Aleksandr_Solzhenitsyn

Skaitydamas „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ prisiminiau apskritai kone pirmą gyvenime perskaitytą rimtesnę knygą (neskaitant Čipolino, Kelionės į Tandadriką ir etc.). Maždaug penktoje- šeštoje klasėje reikėjo perskaityti kažką apie tremtį. Radau mažiausią, ploniausią knygą –  tremtinio atsiminimus. Tikėjausi lengvai išsisukti perskaitęs bent jau dvidešimt procentų visos knygos. Galiausia perskaičiau ją visą. Negalėjau patikėti, kad tai tikra istorija ir buvau šokiruotas. Sunkiai suvokiau ką reiškė tai, apie ką kalbėjo autorius (gaila nepamenu nei autoriaus nei pavadinimo, pamenu formatą ir spalvą. Knyga buvo žalia), tačiau faktas, kad sauja grudų buvo pats gardžiausias maistas ir jį reikėjo slėpti, saugoti ir mėgautis juo, nemenkai mane sukrėtė.

Dabar,  kone po penkiolikos metų, skaitant panašią istoriją jaučiu, kad mintyse kuriamas vietos vaizdas, žmonių išvaizda, bendra nuotaika, viskas atrodo lygiai taip pat, kaip ir senoje knygoje. O gal jie buvo viename lageryje? Bent jau vaizduotėje jie yra. (buvau pradėjęs rašyti apibendrinantį moralą, bet matyt reikia jį trinti. Kiekvienas perskaitęs šią ar panašią knygą pasidarys savo išvadas patys).

Advertisements

One Trackback to “Kelios dienos su Ivanu Denisovičiumi”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: