Susitikimas su savimi po penkiolikos metų

Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?

Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.

Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.

 

 

 

Pirmoji nostalgiško liūdesio banga (kuri ir užvirė šią visą košę) užliejo ne tada, kuomet pamačiau jog mano pamėgtas vietas okupavę svetimkūniai, įvairūs ne vietoje išdygę prekybos centrai, degalinės ir pan. Nuliūdau pamatęs tuščius namus. Pamenu matydavau ten senus žmones, kuriems gyvenimas buvo sulėtėjęs, o pagrindinis darbas buvo nueiti į bažnyčią sekmadienį (iš garažo išsivarant tą naujutėlaitį blizgantį Žigulį) ar apsaugoti sveikas ir vaisių pilnas obelis nuo tokių vaikėzų kaip aš. Šiandien pamačiau tuščius kiemus ir langus be užuolaidų, kuriuose plytėjo tušti kambariai. Ir taip gal kokie penki namai. Nors tie žmonės buvo nepažįstami, net vardų jų nežinau, tačiau kažkokia svarbi ir itin artima gyvenimo detalė dingo, dingo su tais niekada nepakalbintais žmonėmis.

 

 

 

Iš mokyklos trajektorijos, vėl gi neplanuotai ir netikėtai, nėriau dar penkis metus atgal į priešmokyklinius laikus ir aplankiau pirmuosius namus. O tiksliau – Sovietinio bendrabučio (kuris buvo jaunos šeimos pradžių pradžią ) kiemą. Ėjimas link bendrabučio taip pat sužadino keistus jausmus. Kiemas ne toks jau didelis, koks atrodė vaikystėje. O kalniukas, nuo kurio milžinišku greičiu skriedavo mano dviratis su pagalbiniais ratukais, pasirodo, yra net ne kalniukas, o kažkoks sunkiai įžvelgiamas reljefo nelygumas it susiraukšlėjęs kilimas. O ir medelių, kurių laužyt neleido kaimynė, kad jie išaugtų dideli, nėra. Matyt, buvo kiti berniukai, kuriems nepaaiškino apie laužomo medžio likimą.

 

 

Kelionė nuo pirmųjų namų link tuometinio darželio buvo ne ką mažiau neįprasta negu prieš dvidešimt metų. Tik šį kartą tie daugiabučiai ir takeliai pro jų kiemus nebuvo tokie dideli ir jų nebuvo stebėtinai daug. Paaiškėjo, kad didžioji sankryžą taip pat nėra tokia baisi, kokia ji buvo vaikystėje. O štai ir darželis. Visai čia pat. Ir grėsminga tvora pro kurią pralindęs atlikau garsųjį pabėgimą iš darželio.

 

 

 

Iš tikrųjų keista. Keistas jausmas būti savo mieste. Savas jis likęs tik atmintyje, kur apie kiekvieną vietą gali papasakoti po istoriją ir kuri dabar, savo vizualine išvaizda praktiškai nieko nebesako. Net apie miesto viduryje stūksantį ežerą nebegali papasakoti legendos, jog jame yra nuskendę du vokiečių tankai, ežeras turi kelis dugnus, o maudynės jame gali išauginti papildomą akį ar kitą ataugą. Kas gi patikės, kai aplink išvedžioti apšvieti takai, į vidurį įstumtas modernus tiltas, blizga maudynėms skirtos vietos ir miestelėnus džiugina milijonus kainavęs fontanas…

 

 

Pirmą kartą supratau kaip smarkiai pasikeitė miestas. Taip iš esmės. Aišku, gerai, kad pasikeitė, akivaizdu, kad išgražėjo. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi jame svetimas. Apart pavadinimo lentelės prieš miestą savo veidą pakeitė kiekviena gatvė, kiekvienas kampas. Pamačius kokią susenusią iškabą ar šiuo metu jau į niekur vedančią rodyklę apima toks keistas džiugesys. Tokių ženklų vos vienas kitas. Gerai, kad jų nedaug, matyt, tik vienam kitam žmogui jie kažką dar reiškia.

 

 

 

 

Advertisements

3 Komentaras to “Susitikimas su savimi po penkiolikos metų”

  1. Labai gražios nuotraukos. Gimtasis miestas visada kelia gerus jausmus, kai pagalvoji. Tik kartu ir atsiranda liūdesys, nes tose vietose nėra ištorijos šerdies: manęs (-20metų), mano draugų (-20metų), mano pasaulio suvokimo (-20metų). Užtat būna šiltai liūdna bastantis po gimtąsias gatves, matant praeitį, dabartį, bet nematant ateities. Pasijauti kaip pernykčiai lapai šalia medžio: medis tavo, o tu – nebe jo…

    Linksmesne gaida, prisiminsiu, kad vaikystės darželyje (“Gandrelyje”) buvo verdamas skaniausias pasaulyje kompotas su slyvomis Įdomu, kaip reguotų jei ateičiau su senybiniu-tarybiniu puodeliu ( http://img3.etsystatic.com/il_fullxfull.301976071.jpg ) ir paprašyčiau “įpilt”? 😀

    • O gal pabandom? 🙂 Aš irgi mintijau, kaip čia įsiprašius į darželio vidų. Gi norisi apžiūrėti savo, hm, ne klasę, o salę turbūt? O ir puodelį tokį nuosavą turim…(mačiau močiutė turi užsaugojusi)

  2. Tokie dalykai iš tikrųjų žavūs kai pakeiti kelias gyvenimo vietas. Bet jie kitokie, kai nuo pirmos dienos kvėpuoji toj pačioj vietoj, o juk studijų laikai irgi neegzotika – grįžta vaikai pas tėvus kartais.
    Man norėtųs, kad būtų kaip filmuose – sutinki klasioką iš pradinės ir būūm – “kokie mes išaugom, kaip pasikeitėm”. Bet ta egzotika visai neegzotika dar iki studdentų laikų matant juos tose pačiose gatvėse, girdint nuogirdas iš tėvų.
    Taip, kad kartais norisi pasijust iš kito pasaulio, bet “aplinka neleidžia”.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: