Archive for kovo, 2012

kovo 23, 2012

Visi yra bent kartą svajoję būti krepšininkais

Vaikystėje buvau pamišęs krepšinio fanas. Dabar…dabar pažiūriu kaip kam sekasi, tačiau tikrai nežinau visų NBA komandų atsarginių krepšininkų ar tuo labiau kas yra šiuometinis Liuksemburgo čempionas. O kažkada žinojau. Ir Ahmad`as Rashad`as su savo “NBA Action” taip įkvėpdavo, kad nesugebėdavau pažiūrėti laidos iki galo. Įkvėpimas buvo toks galingas, kad ties laidos viduriu jau lakstydavau krepšinio aikštelėje. Iš pradžių “nei Chicaga nei Florida, kiečiausia komanda buvo Vilniaus Statyba“. Vėliau jau kitos komandos užėmė pirmąsias vietas favoritų sąraše. Slapta pasvajodavau apie savo gimto miesto komandą, kad ir A lygoje…Ir apie bent vieną kraštietį NBA. Dažniausia svajose juo būdavau aš.

Realybė buvo kiek kitokia. Miesto komanda kapstėsi B lygos dugne, o aš mieliau rinkausi gatvės aikštelę, o ne degtininio atodūsio trenerius iš sporto centro. Metai bėgo ir štai ką turim: miesto komanda rodo neprastus rezultatus LKL, o vaikinas iš mano mokyklos prisibeldė ir į NBA duris. Žavu, pasakytų dešimtmetis aš. Viskas gerai, sakau dabartinis aš.

Ps. savo miesto komandos nuotraukos iš kapstymosi B lygoje neradau. Bet radau NBA duris veriančio Jono Valančiūno mokyklines nuotraukas. Visgi jo paties taip gerai neprisimenu. O ir vienoje aikštelėje taip pat nelakstėme (nebent buvo susikirtę kūno kultūros tvarkaraščiai).

read more »

kovo 20, 2012

Nusikalstama veikla Lietuvos kino studijoje

Prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje. “Antakalnis man vasara yra…” lyriškai traukia dainuojantis poetas. Antakal/saulėtekis mano namais buvo 4 metus, o studijų vieta visus 6. Jausmų šiam mikrorajonui turiu visą paletę, o ir įvykių čia nutiko pačių įvairiausių. Ką jau kalbėt apie visokius kitokius gyvenimo išgyvenimus, kuriems buvo lemta įvykti būnant čia. Nors mintyse ir buvo gimusi odė mano gyvenimui Antakalnyje, tačiau jai dar per anksti išvysti dienos šviesą. Tegu vysta nakties šviesoje. Viskam reikia (tam tikro) laiko.

Kaip ir minėjau prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje ir nostalgiškai prisiminiau čia vykdytą nusikalstamąją veiklą. Saulėtekio paribyje matydamas griuvėsių krūvą ir dygstančius naujutėlaičius daugiabučius pirmakursis nė neįtaria, kad jis mato istorinę vietą. Vietą, kurioje yra gimę Lietuvos kino šedevrai ir visiški menkaverčiai niekalai. Vietą, kuri pritvinkusi kūrybiškumo, užsispyrimo, naivumo, drąsos, menkaverčio talento, genialaus talento…Kalbu apie (dabar jau buvusius) Lietuvos Kino studijos pastatus.

Pamenu, einant pro juos visada užplūsdavo keistas jausmas. Jų išorinis NE grožis dar labiau mistifikavo mintį, o kas gi ten dedasi viduje? O kas gi ten dėjosi? Nors tuo metu dar nežinojau jo likimo, tačiau visu kuo jaučiau, kad artėja paskutinioji. Ir ji atėjo.

Langai užsitraukė tada dar ne tokia madinga fanera, o pastatas apaugo tvora ir apsauginiais. Kur čia nusikalstama veikla, kurią paminėjau teksto pradžioje? Na, griauti istorinius pastatus ir vietoj jų daiginti žemos kokybės daugiabučius iš ties skamba, jei ne kaip nusikaltimas žmogiškumui, bet it nusikaltimas kūrybiškumui tai tikrai. Bet ne. Ne apie tai.

Destrukcinė pastato konservacija ir aiškus jo likimas sukūrė gandų pripildytą atmosferą, kad kažkas ten liko. Labai svarbaus. Gal net kažkoks lobis. Genialus neužbaigtas scenarijus. Gal kino kamera, gal mikrofonas, gal kėdė, o gal kūrybinis įkvėpimas ten tūno paliktas. Nepritekliaus kamuojamam saulėtekio studentui džiaugsmo teikė ir tas, ir tas, ir kitkas.

Lobio galimo buvimo sukelta įtampa darė milžinišką spaudimą. Neatlaikėm. Taigi vieną dieną nusprendėme įlysti į apleistus ir jau pradėtus griauti pastatus ir paieškoti išvardintų dalykų. Radom. Visų pirmą radom skylę tvoroje, o tada apleistiems pastatams būdingą niūrią nuotaiką. Vien dėl jos nesiūlau niekam tapti savanorišku benamiu ir gyventi negyvenamuose pastatuose – labai negeras jausmas. Ieškojimas virto patyrimu. Prisidėjo baimė, nes pro langą matėme kažką įtarinėjančius apsauginius. Tačiau baimė ir atmosferos slogumas kaip mat išnyko vos tik aptikome pirmuosius radinius.

Kažkas rado labai neblogą paveikslo rėmą, aš radau lipduką, kuris buvo panaudotas interjero papuošimui. Radom plakatą ir butaforinių vyšnių kalną. Radom kalną kostiumų – koncentracijos stovyklos kalinių drabužių. Šis radinys, ypač tokiame kontekste, paleido šiurpus per nugaras. Bet ne ilgam. Taip pat radau šiek tiek senų popierėlių ir kino juostos atplaišą.

 

read more »

kovo 19, 2012

George Orwell`o “Gyvulių ūkis”

Po saulėtojo šeštadienio apniukusį sekmadienį pasitikau su knyga rankoje. Esu apsisprendęs savaitgaliais nieko nedirbti ir kuo mažiau naudotis internetu. Šį savaitgalį juo nesinaudojau visai. Nors šiuo metu skaitau 2 knygas (faktiškai 3), bet labai knietėjo pavartyti ir paskaitinėti  dar vieną – G. Orwello “Gyvulių ūkį”. Pavartymas ir paskaitinėjimas baigėsi pilnu knygos įveikimu per gerą pusdienį. Recenzijų ir prakalbų apie šią knygą rašyti nereikia, ypač mums, gimusiems tame ūkyje. Nors pieštukas rankoje ir tykojo auksinių frazių, tačiau jų pabraukė nedaug. Dėl įvairių priežasčių. Bandydamas išlikti ištikimas savo sugalvotai tradicijai, visgi pateikiu kelis pabraukymus ir paterliojimus, kuriais pažymėjau skaitytą knygą.

27 psl. Žmogus – vienintelis padaras, kuris vartoja nieko pats negamindamas. Jis neduoda pieno, jis nededa kiaušinių, jis per silpnas plūgui traukti <…>

52 psl. Molė atsisakė mokytis daugiau nei keturias savo vardo raides. Ji labai gražiai išdėliodavo jas iš šakelių, paskui papuošdavo gėlytėmis ir vaikščiodavo aplink gėrėdamasi.

54 psl. <…> sodo žolę nusėjo krituoliai. Gyvuliai laikė savaime suprantama, kad  juos derėtų pasidalyti po lygiai; tačiau vieną dieną buvo išleistas nurodymas, jog visi krituoliai turi būti surenkami ir sunešami į pakinktų sandėliuką kiaulėms.

62 psl. <…>visi susirinko, baisiausiai susijaudinę ir visu balsu girdamiesi apie savo žygdarbius mūšyje. Tučtuojau ekspromtu buvo atšvęsta pergalė. Iškelta vėliava ir keletą kartų sugiedoti “Anglijos žvėrys”, tada iškilmingai palaidota žuvusioji avis ir ant jos kapo pasodintas gudobelės krūmas.

62 psl. Gyvuliai vienbalsiai nusprendė įsteigti karinį apdovanojimą – “Pirmos klasės gyvulys didvyris”, kurį tuoj pat paskyrė Sniegiui ir Boksininkui. <…> dar įsteigtas ir “Antros klasės gyvulys didvyris”, paskirtas žuvusiajai aviai po mirties.

read more »

kovo 16, 2012

Su kovo 16-ąja!

Pagalvojau, kad kovo 16, kaip ir vasario 11, skamba labai šventiškai.

Paguglėjo (taip būna, kai kažkas paaiškėja pagooglinus), kad ši diena visai šventiška, mat 1989 m. kovo 16 d. Lietuvos SSR Ministrų taryba įregistravo Sąjūdį kaip visuomeninę organizaciją.

kovo 14, 2012

Mano eksperimentinė karta

Gausioje informacijos srovėje į pastatytus tinklus pakliūna tiek daug grobio, kad pasigirti kiekvienu neužtenka nei laiko, nei jėgų, nei noro. Mažieji dingsta taip pat greitai kaip ir atsiranda, spalvingieji šmėkšteli ir lygiai taip pat greit užsimiršta, o reflektuoti apie riebiuosius neužtenka laiko ir jėgų, noro būna daug.

Visai neseniai perskaitęs gan seną J. Dobriakovo straipsnį ir, kaip jis pats teigia, naujojo tinklaraščio manifestą, “Keista karta keistose vietose”, supratau, kad reikia rasti laiko ir jėgų. Nors Jurijaus tekstas yra įžanginis parodos žodis, tačiau įžangos įžangoje išsakytos mintys mane stipriai užkabino nes kurį laiką pats apie tai daug mąstau ir ta pačia tema kalbinu kitus žmones. Mąsčiau apie savo kartą (patikslinimui, tai yra žmonės gimę 198* metais). Mąstyti apie save ir aplink esančius žmones yra natūralu. Kodėl mes esame tokie kokie esame ir ar mūsų karta yra keista ar kuo nors ypatinga?

Iš kart atsiprašau nuoseklaus skaitytojo, bet šis tekstas lipdytas iš per dvi savaites kasdien nuotrupomis gimstančių sakinių, tad neišvengsime minčių šokinėjimo. Prieš tai galite paskaityti Jurijaus tekstą. Ar bent jau pirmas pastraipas. Jos ir tapo šio rašinio įkvėpimu, citatų ir komentarų šaltiniu.

read more »

kovo 12, 2012

Kovo 11-osios eitynės

Puikus performensas spalvų išsiilgusiems fotografams. Visi visus fotografavo. O visus fotografuojančius fotografavęs asmuo atrodė it koks KGB`istas. Įtartinas įtartinas. Gyvatė gal koks?

This slideshow requires JavaScript.

 

kovo 7, 2012

Slam poezijos seansas

Užvakar pirmą kartą apsilankiau Slam poezijos seanse. Bent vieną Slam poezijos seansą planavau aplankyti jau seniai. Taip ilgai planavau, kad jie net knygą išleido. Ta proga nepirkau knygos. Seansas vyko kino teatre Pasaka. Iš pradžių viskas patiko. Po to pradėjo nepatikti. Po to vėl patiko. Tada šiek tiek pabodo. Tada nuotaika praskaidrėjo ir tada vėl pasidarė nuobodoka. Galiausia visai patiko ir iš renginio išsinešiau ganėtinai gerą nuotaiką. Kas patiko? Aidas, Benas, Kudirka ir Zaizras. Kodėl neminiu nei vienos merginos? Gal todėl, kad seansas vyko šeršėliafam kontekste ir joms dėmesio ir taip pakako. Galiausia, tą seansą laimėjo mergina.

Viskas atrodė maždaug taip (radau pora visai patikusių video):

kovo 2, 2012

Šeršėliafam

Vakar, o kai kuriuose informacijos sklaidos kanaluose ir anksčiau, buvo gausiai pristatomas festivalis Šeršėliafam. Moterų filmų festivalis pasipuošė ir savo vaizdu, ir garsu, ir kvapu, ir interjeru ir ir…

Komunikuojant festivalio idėją kai kuriose žinutėse užsiminta, jog stengiamasi paneigti po padu pasislėpusios ir kotletus gaminančios moters stereotipus. Matyt, mano šiltnamio durys užsikirto, nes, iš aplinkos stebėjimų teigčiau, kad tokiai auditorijai į kurią taiko festivalio organizatoriai seniausia nebegalioja minėtieji stereotipai. O gal čia tik man taip nepasisekė, kad aplinkui tik išsilavinusios, protingos, žavios, gražios, savo vertę žinančios, stiprios…etc.

Būnant festivalio atidaryme, kuris buvo tikrai gan žavus, kilo mintis. Ne, ta mintis kilo daug anksčiau. Reikia vyrų kolaboracijos kuriant alternatyvų vyrų filmų festivalį. Festivalio programą galėtų sudaryti įvairūs dokumentiniai filmai, svarbiausių sporto varžybų archyviniai kadrai (kaip galima žiūrėti senas varžybas trečią kartą, paklaustų dama) ir kito plauko vyr- įdomybės.

O kol kas žiūrim tai ką siūlo. Šeršėliafam programa tikrai neblogai suguldyta. Papildomų teigiamų emocijų suteikia ir tai, kad teko prikišti vieno piršto nagą prie šio festivalio. Gaminau teaser`į:

Ole!

kovo 1, 2012

Knygų mugės maišų turinys

Kaip sakė Leokadijus Joneikis (pilotas.lt) “Paprotys, kad iš knygų mugės nepadoru išeiti tuščiomis – gerbiamas. 5 kg literatūros maišelis – mandagu. 10 kg – inteligentiška. Literatūrinis nešulys – inteligentiškumo veidrodis, pagarba spausdintam žodžiui, raštingumo manifestacija”. Panašu, kad dauguma lietuvių neskaičiuodami siekė inteligentiškumo lygmens. Nebūtinai turiniu, bent jau kiekiu.

Eilės prie kasų ir tūkstančiai žioplių salėje, kaip ir kiekvienais metais privertė dejuoti šventiškai nusiteikusį mugės lankytoją. Mat labai sunku ką nors išsirinkti, kai tau į nugarą baksnoja ir liepia kuo skubiau trauktis nuo lentynos ir užleisti vietą kitam inteligentui.

Šiemet į Knygų mugę pažvelgiau kaip niekad pragmatiškai. Padaręs namų darbus pasidariau sąrašėlį ir susirinkau beveik viską ko reikėjo. Kai ką teko praleisti, mat paaiškėjo, kad nūdiena knygyno kaina yra patrauklesnė negu nejudinama kaina mugės metu. Jeigu pernai pildžiau profesinės literatūros spintą, tai šiemet leidau sau atsipalaiduoti. Bent jau taip jaučiausi. Taigi, traukiam knygas ir krepšio ir žiūrim :

Agnė Narušytė “Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje” (Pirmasis pirkinys suviliojęs labai gera kaina. Knyga skaityta ir sukėlusi dviprasmiškus jausmus. Knyga parengta pagal disertaciją, kuri man pasirodė siaubingai pritempta prie idėjos “gimusios parke”. Toks jau tas humanitarinių “mokslų” gyvenimas. Laimi tas kas įtikinamai ir įdomiai pateikia savo idėjas. Kadangi fotografijos teorija mano interesų sritis, nusprendžiau lėčiau perskaityti ir atrasti ko neatradau skaitydamas šią knygą pirmą kartą).

V. Pelevin “Čiapajevas ir Pustata” (Rekomendacija ir savirekomendacija plius labai patogi kaina. Prieš tai skaičiau “Generation P” ir man patiko. Kalba, kad “Čiapajevas ir Pustata” yra geriau. Kapstymosi panašaus tipo literatūros vandenyse supratau, kad visgi esu rytų europietis ir man žymiai įdomiau ir aiškiau skaitosi rusų ar ukrainiečių rašytojai. Ech, kad tik rusiškai galėčiau skaityt bent kiek greičiau negu trimetis vaikas… )

read more »