Mano eksperimentinė karta

Gausioje informacijos srovėje į pastatytus tinklus pakliūna tiek daug grobio, kad pasigirti kiekvienu neužtenka nei laiko, nei jėgų, nei noro. Mažieji dingsta taip pat greitai kaip ir atsiranda, spalvingieji šmėkšteli ir lygiai taip pat greit užsimiršta, o reflektuoti apie riebiuosius neužtenka laiko ir jėgų, noro būna daug.

Visai neseniai perskaitęs gan seną J. Dobriakovo straipsnį ir, kaip jis pats teigia, naujojo tinklaraščio manifestą, “Keista karta keistose vietose”, supratau, kad reikia rasti laiko ir jėgų. Nors Jurijaus tekstas yra įžanginis parodos žodis, tačiau įžangos įžangoje išsakytos mintys mane stipriai užkabino nes kurį laiką pats apie tai daug mąstau ir ta pačia tema kalbinu kitus žmones. Mąsčiau apie savo kartą (patikslinimui, tai yra žmonės gimę 198* metais). Mąstyti apie save ir aplink esančius žmones yra natūralu. Kodėl mes esame tokie kokie esame ir ar mūsų karta yra keista ar kuo nors ypatinga?

Iš kart atsiprašau nuoseklaus skaitytojo, bet šis tekstas lipdytas iš per dvi savaites kasdien nuotrupomis gimstančių sakinių, tad neišvengsime minčių šokinėjimo. Prieš tai galite paskaityti Jurijaus tekstą. Ar bent jau pirmas pastraipas. Jos ir tapo šio rašinio įkvėpimu, citatų ir komentarų šaltiniu.

Žvelgiant istoriškai mūsų karta yra keista. Galbūt tą keistumą galime pavadinti ir ypatingu. Galime apsibrėžti, kad keistumą ar ypatingumą suvokiame kaip ryškų istorinio konteksto skirtumą lyginant su kitomis kartomis. O kaip gi: esame žmonės gimę juridiškai nebeegzistuojančioje valstybėje, gimę griūnančiame didžiausiam pasaulio socialiniame eksperimente, kartu su  jauna valstybe žengę  pirmuosius žingsnius, mokęsi ir nusivylę ir t.t.  Kita vertus esam tiek pat ypatingi ar keisti kaip ir mūsų socialistiniame eksperimente augę ir brendę tėvai, pasaulinį karą išgyvenę seneliai, abu pasaulinius karus matę proseneliai, carinės valdžios gniaužtuose ir spaudos draudimą pergyvenę proproseneliai… Tad ar tikrai mes esame tokie ypatingi? Vargu. O kokie mes?

Visą laiką save įvardijau kaip eksperimentinės kartos žmogų. Visą savo gyvenimą girdžiu tą patį: šita programa yra išbandoma ant jūsų, ką jūs turite pasakyti, kad ją patobulintumėme?  Šie vadovėliai yra eksperimentiniai, netrukus pasirodys nauji. Ši knyga yra sovietinė, neskaitykit prakalbos. Ši knyga yra skirta amerikietiškai mokyklai, tad nenustebkite jeigu ne viską suprasite. Šis gaminys yra eksperimentinis – sėskite ant jo.  Prieš savaitę net ir saldainių eksperimentinių paragavau. Mes nuolatos tiriame mums siūlomą pasaulį, o vėliau jis tobulėja. Šis procesas yra nuolatinis ir nekintamas. Mūsų karta, nebent, ypatinga tuo, kad daugeliu atveju mes neturėjome kito pasirinkome. Dalyvavome visuose eksperimentuose, tiesiog būdami konteksto aukomis.                                                    Ar tai buvo lūžio epicentre gyvenančio žmogaus neišvengiama duotybė, su kuria reikėjo susitaikyti ar rimta problema?

Jurijus savo tekste teigia, kad “tikriausiai kiekviena fin de siecle karta yra pasmerkta būti keista ir itin problemiška”. Kalbant apie santvarkų kaitą taip, tame tiesos yra daug. Tačiau mes išgyvenome ir kitą “pabaigą”. Kas gali keisčiau paveikti žmogų, negu mistifikuota baigtis. O kas gi gali būti mistiškiau už amžiaus pabaigą? Tūkstantmečio pabaiga! Nors tuo metu man mažiausia tai rūpėjo, tačiau 2000-jų fetišizavimas buvo visur. Ir reiškėsi per visur. Millenium hits kompaktinis diskas, knygos su amžių geriausias, filmai ir dešrelės. Žmogui , matyt, neišvengiamai reikia to visuotinio gąsdinimo ir baigties alsavimo į veidą. Tūkstantmečio pabaigą pasitikome kaip naujo pradžią, tad reikėjo viską surinkti į vieną krūvą kas buvo geriausio seno. Ir štai, lindo dar vienas mūsų kartos bruožas – daiktų troškimas.

Vos atgavę nepriklausomybę ir įkvėpę pirmuosius kapitalistinio oro gurkšnius mes garbinome daiktą, nes elementariai jo neturėjome. Kolekcionavome, rinkome, kaupėme ir didžiavomės. Siurbėm viską kas nauja ir nematyta. Jeigu dabar, viską mačiusiam žmogui sunku nustebti, tai mus stebino ir įtraukė viskas. Dabartinį jauną žmogų galėtum nustebinti ir prajuokinti nebent papasakodamas nesuvokiamai keistą istoriją, kaip iš provincijos miesto maži vaikai važiavo į ekskursiją sostinėje ir viena esminių ekskursijos programos dalių buvo apsilankymas McDonald`e.

Kaip niekuo kitu žavėjomės bulvių traškučiais ir Kinder siurprizu. Ir rinkomės ne ką kita tik juos. Mes ne tik rinkomės prekes, bet galėjome rinktis ir pomėgius, profesijas, subkultūras..Bandėme tapti viskuo, turėti viską, išbandyti viską. Ar tapome išskirtiniais?

Viena karta kitos kartos kontekste visuomet yra išskirtinė. Ji visuomet yra kitokia, sunkiau suprantama ir vertinant savo kartos kategorijomis, be abejo, ne tokia teigiamai vertintina. Prisiminiau citatą, bet nepamenu citatos autoriaus: 1954 m. Vilniaus universiteto lietuvių kalbos studentai laikė egzaminą pas Prof. Juozą Balčikonį. Visi neišlaikė. Atėję į perlaikymą studentai išgirdo profesoriaus pastabą “kiekvienais metais studentai vis blogesni ir blogesni”. Jis kalbėjo grupei, kurioje studijavo ir egzaminą antrą kartą įveikti bandė Justinas Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis…Kasmet studentai vis blogesni ir blogesni…po šios frazės praėjo jau 60 metų. Tai kokie gi mes studentai?

Geri studentai, manau. Šiek tiek pritrūkstantys optimizmo, tačiau tuo pačiu ir besimaudantys jo pertekliuje. Mes, labiau nei kas kitas suprantame, kad į viską reikia žiūrėti kritiškai. Nors kartais pasijunti bejėgiškai, lyg Platono oloje, nes absoliučiai viskas atrodo nepatikima ir netikra. Kartais to netikrumo būna tiek daug. Pastebiu, jog praktiškai niekuo nebetikiu ir tai šiek tiek slegia. Visgi  tas kritiškumas ir abejonė išugdė požiūrį, jog “niekas nėra savaime suprantama ir nekintama” ( Jurijaus suformuotas kartos devizas).

Belieka tik prisiminti banalią sentenciją, kad mes nepasirenkame nei vietos nei laiko gimti. Kaip sakė prof. Jokubaitis, mes esame savo meto kūdikiai, turbūt net ir kūdikiai tai žino. Kad ir kaip norėtume, kad ir kokius žaidimus žaistume, ypač per subkultūras ir pan., tačiau, kaip sakė Hegelis, neįmanoma peršokti savo epochos, kaip negalima peršokti upės. Pasaulis yra nuoseklus ir besivystantis. Apmąstydami ir kritiškai analizuodami vystomės ir mes. Kažkokie. Gal eksperimentiniai, gal kažkam keisti, gal problemiški…

Advertisements

7 Komentaras to “Mano eksperimentinė karta”

  1. Įdomios mintys, man dažnai pačiai kyla minčių apie savo 199* kartą ir kuo mes kitokie tačiau vis jų nesugeneruoju, nes sunku suvokti tą patį tapatumą, jog jis logiškai susisietų į vieną sklandų ar bent jau posklandį gražių tonacijų tekstą, o ne desperatišką pasakojimą apie vartotojų kartą. Beje, man kilo klausimas būtent perskaičius straipsnį. Manai, jog bandymas priklausyti kažkuriai subkultūrai yra labiau siejamas su noru susitapatinti su sau lygiais mąstymu, pomėgiais tuo pat metu išsiskiriant iš visos pilkos to meto masės ir jaučiantis pilnaverčiu savo bendraminčių tarpe, ar labiau noras išbandyti viską, kas tik tuo metu paklausu, madinga ir perkama nesiejant to su individualumu?

    • Rūta….tavo klausimas reikalauja disertacijos, o ne atsakymo komentare. Kad viskas susidėliotų reiktų aptarti maždaug tokius dalykus: jaunimo subkultūra kaip socialinių sluoksnių (bajoras, miestietis, valstietis) tąsa; Elementai sudarantys subkultūrą, jos išskirtiniai bruožai (muzika, drabužiai, ideologija), Subkultūrų egzistavimas tam tikrame laikmetyje (kodėl būtent tuo laikmečiu buvo tos subkultūros); subkultūrų ekonominis pagrindimas (kažkas juk turi patenkinti ir prigaminti subkultūrą tenkinančių artefaktų: muziką, rūbus ir t.t.) ir t.t.t.t.t.

      Ir kas gi gaunasi. Žmogus, dažniausia jaunas, užsimano išsiskirti iš kitų, dėl tam tikrų priežasčių turi susiformavęs tam tikrų (kartais tariamų) pomėgių maišą (kuris pakankamai greitai keičiasi) ir renkasi iš subkultūrų pasiūlos (dažnai renkasi kelis kartus ir tam tikrais etapais priklauso skirtingoms (kartais radikaliai) subkultūroms), kuri be jokios abejonės yra puikiai ekonomiškai ir ideologiškai pagrįsta. Tai va. Kompleksas priežasčių.

      Nori būti individualus, išskirtinis ir t.t. Kurk savo subkultūrą. Ir kai ja pradės žavėtis kiti ir atsiras ekonominis interesas – sunaikink ją ir kurk naują!

  2. Supratau. Ta kaip ir viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo elementaru ir paprasta, iš tiesų jeigu nepaviršutiniškai žiūrint reikalauja daug gilesnės analizės;)

    • …ir atvirkščiai. Kartais ką labai giliai analizuojam yra labai elementaru ir paprasta 🙂

      • Taip. Tenka ir taip apsigauti:) Nors gal ir į naudą. Kartais kai šimtą kartų permąstai, nerandi atsakymų ir nuo to elementariai ima daugėti klausimų, užduočių, sau iškeltų tikslų, o kai galiausiai į visą analizę numoji ranka blaiviai pamatai, kad viskas daug paprasčiau ir nereikėjo tiek atiduoti jėgų, kad rastum atsakymą, bet vistiek jauti, kad buvo verta stengtis. Kartais reikia tiesiog atsimerkti 😀 Čia kaip kai nerandi raktų. Ieškai tuose kambariuose, stalčiuose, kišenėse, kur net nededi ir kai supranti, jog neišeisi iš namų ir beviltiškai vėluoji, tik tada suvoki juos laikąs savo rankoje:)

  3. Skaičiau, diskutavau su savim ir supratau, kad per menkas mano antropologinis išsilavinimas argumentuotai diskutuoti apie mūsų kartą. Bet negaliu nepabandyt: jeigu drįstame išsiskirti kaip karta, tai mūsų misija yra išmokti valdyti laisvę ir mokėti elgtis neapibrėžtume. Mūsų kartai priklauso mąstymo pasikeitimas iš “aš santvarkos kontekste” į “santvarka mano kontekste”. Mum reikia nugalėti tą tėvų primestą “tik neišsiskirk” baimę ir pateikti išskirtinumą, kaip teigiamybę. Dar viena sunki užduotis, su kuria teks pakovoti, tai iš idėjų vartojimo (jų po nepriklausomybės buvo gerokas perteklius) pereiti prie idėjų generavimo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: