Maurice Merleau-Ponty “Akis ir dvasia”

Kartais ieškodamas vienos knygos randi visai kitą. Be jokios rekomendacijos, recenzijos ar net logiško paaiškinimo. Tiesiog. Maurice Merleau – Ponty knygos “Akis ir dvasia” nugarėlė išdidžiai gyrėsi: “tai pirmoji šio genialaus mąstytojo knyga lietuvių kalba”. Surizikavau. O ir rizika buvo vos šimto puslapių. Knygą perskaičiau greitai, netgi per daug greitai. Tai akivaizdžiai atsiskleidžia iš tradicinio citatų kratinio rinkimo. Jeigu iš pradžių citatos krito stabiliai, tai vėliau neišvengta didelių duobių, kas akivaizdžiai byloja apie susikaupimo ir atidumo stoką:

<…> žmogaus – reginčios, regimos ir reginius kuriančios būtybės <…> (7 psl.)

Dailės istorija ir mąstymo istorija yra kuo glaudžiausiai abipusiškai susijusios: apmąstant tam tikro meno patirtį padaromos atitinkamos teorinės išvados, kurios labai dažnai pateikiamos kaip nusakančios meną apskritai, o meninė praktika savo ruožtu priklauso nuo tam tikros teorinės pozicijos, nors patys praktikai visiškai nebūtinai šitai aiškiai suvokia. (23 psl.)

Tapytojas yra aktyvus regėjimo praktikas ir meistras, naujų, dar nebūtų regėjimų būdų kūrėjas ir mokytojas. (27 psl.)

Mokslas manipuliuoja daiktais ir atsisako juose įsikurti. (39 psl.)

Mokslas yra ir visuomet buvo žavinčiai veiklus, išradingas ir nesuvaržytas mąstymas, apsisprendimas bet kokį buvinį laikyti “objektu apskritai”, tai yra iš karto nagrinėti jį taip, lyg jis mums būtų niekas <…> (39 psl.)

Mokslas niekad nebuvo toks jautrus intelektualinėms madoms kaip šiandien. Kai koks nors modelis pasirodo tinkamas tam tikroje problemų plotmėje, jis išmėginamas visur kur. (40 psl.)

Iš rašytojo, filosofo reikalaujame patarimo ar nuomonės, nesutinkame, kad jie laikytų pasaulį pakibusį, norime, kad jie užimtų poziciją. (43 psl.)

Režimai, smerkiantys “išsigimusią” tapybą, retai naikina paveikslus, jie juos slepia, ir čia esama to “niekada negali žinoti” – beveik pripažinimo. (43 psl.)

Tapytojas “atsineša savo kūną”, sako Valery. Iš tiesų neaišku, kaip Dvasia galėtų tapyti. (45 psl.)

Matome tik tai, į ką žiūrime. (46 psl.)

Nuo daiktų iki akių ir nuo akių iki regėjimo nevyksta nieko daugiau, negu nuo daiktų iki aklojo rankų ir nuo jo rankų iki jo mąstymo. (67 psl.)

<…> aš galiu regėti gylį, žiūrėdamas į paveikslą, kuris, kaip visi sutinka, jo neturi ir kuris man sukuria iliuzijos iliuziją… (71 psl.)

Joks paveikslas neužbaigia tapybos apskritai ir netgi joks darbas nėra visiškai užbaigiamas kaip tik todėl, kad kiekvienas kūrinys keičia, iškreipia, nušviečia, pagilina, patvirtina, paskatina, atkuria ar iš anksto sukuria visus kitus. Kūriniai nėra (galutinis) įgijimas ne tik todėl, jog jie praeina kaip visi daiktai, bet ir todėl, jog beveik visas jų gyvenimas – jiems dar prieš akis. (111 psl.)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: