Archive for gegužės, 2012

gegužės 30, 2012

Pirmoji nuotrauka: nuo autoportreto veidrodyje iki namudinės erotikos

Fotografijos mėgėjui pirma nuotrauka yra tarsi pirma mergina (ar vaikinas). Kaip ir santykiuose iš pradžių užgimsta romantiška, lengvu žvilgčiojimu grįsta meilė. Vėliau ji auga ir didėja, tačiau vystoma tik daugiau ar mažiau teoriniame lygmenyje.

Anksčiau ar vėliau ateina noras pereiti į kitą santykių lygmenį. Vaikinas su mergina oficialiai susiporuoja, o fotografijos mėgėjas nusiperka pirmąjį fotoaparatą. Tikrą fotografijos mėgėją, kaip ir pačią tyriausią meilę, gali atpažinti iš to, kad jis atsimena savo pirmąją darytą nuotrauką. O ir pirmosios nuotraukos gimimas būna ypatingas.

Fotografija, kaip ir santykiai, turi savo pragmatišką pusę. Kai kuriems viskas vyksta iš reikalo. Pirmoji pasaulio nuotrauka irgi panašesnė į gimusią iš reikalo. Niépce vaizdas pro kambario langą yra labiau romantizuotas prabėgusių metų istorinio krūvio. Niépce turėjo reikalą – išbandyti sukurtą technologiją.

Reikalų griebti fotoaparatą į rankas yra apstu: brolio gimtadienis, kelionė į Dūkštą, Zigmo vestuvės ir Beno krikštynos, naujos užuolaidos, nauja FB profilio nuotrauka ir etc.

Tikslų žmonės turi įvairių, ne tik fotografavimui, bet ir nuotraukų viešinimui internete. Jie viešina ir gražiai pražydusią pelargoniją ir į kiemą užklystančią stirną, viešina žaibo talžomą televizijos bokštą ir girtų draugų grimasas iš pirties ar namudines erotines scenas nuo sofos-lovos ar vonios kambario.

O ar žmonės viešina savo pirmąsias fotografijas? Taip. Gal ne visada tai daro sąmoningai, bet užtenka į paieškos sistemą ar fototalpyklą (šiuo atveju tai buvo Flickr.com) įvesti standartinį fotoaparatų gamintojų fotografijų indeksavimą IMG_0001 ar DSC_0001 ir vualia, kalnai pačių įvairiausių, įdomiausių ir nuobodžiausių pirmųjų bandymų:

This slideshow requires JavaScript.

gegužės 27, 2012

Šeštadienis, dvidešimtšešta

Išvakarėse grįžau į Uteną.

Ryte pažadinom pats įsijungti sugalvojęs/sugebėjęs televizorius. Jis tokios funkcijos neturi. Tai 1988 m. gamybos Samsung. Iš tų laikų, kai fabrikas pasirašė sutartį su Samsung ir visi jo darbuotojai gavo po tokį.

Apžiūrėjau miestą. Viskas taip greitai keičiasi, kad praktiškai nebejuntu jokios nostalgijos savo miestui. Tik lopšelis-darželis „Gandrelis“ yra išlaikęs savo metalinę spygliuotą tvorą ir metalinį monumentą gandrui. Darželiui ir metaliniam gandrui nostalgiją jaučiu. Natūralu, juk esu šio lopšelio-darželio alumnas.

read more »

gegužės 25, 2012

Penktadienis. Trylikta. (kelionės užrašų knygutė)

Pirmieji pusryčiai viešbučio kavinėje. Viskas itin rimta. Continental Royal logotipas ant padavėjų švarkų. Ant staltiesių plėmai. Solidu. Sovietiniai Druskininkai, bet pastangos it 5 žvaigždučių viešbutyje.  Įsivaizdavimas taip pat.

Prasideda projektas (ES finansuojamas projektas “Romania Seen Through your Camera. Tikslas: keliauti po Rumuniją ir fiksuoti viską ką matai)

Pavalgius suvaro į kamurkę. Sako, čia konferencijų salė. Medinėmis lentutėmis išmuštos sienos ir lubos labiau primena medžiotojų trofėjų kambary, kur nors Rokiškio rajone. Continel Royal, ales gut. Liepė žaisti. Suprask, kuo durnesniu pasirodysi per pirmas susitikimo minutes, tuo lengviau bus vėliau. Jaučiuosi kaip debilas. Kiti irgi. Fizionomijos tai sako. Pirmas žingsnis į bičiulystę.

Linksmumai blėsta. Reik prisivalgyt. Bistro. Klausia, ar vegetarian ar normal? Deja, aš nenormalus. Pašnairuoja ir įkrečia maisto. Skanu.  Atklišina valkata su vaiku. Sako duokit ko nors. Duodam maisto. Neima. Sako duokit pinigų. Sakom eik šikt, jeigu maisto neimi. Nueina. Perspektyvoje pasiūlymas eit šikt neabejotinai bus įvykdytas.

read more »

gegužės 24, 2012

Klauso Vilnius

Būdamas Rumunijoje prisiminiau vieną užrašų knygelėje pasimetusią idėją. Jau kurį laiką mane neramino žmonių noras individualizuoti garsą ir visiškai atsisakyti natūralaus miesto garso. Tuomet, konteksto valdomas (magistrinis ir etc.), ilgai svarsčiau kada gi bus galima individualizuoti vaizdą. Google akiniai sako, kad greitai.

Atsikratęs konteksto ir pamatęs įkvėpiantį pavyzdį visai neseniai pradėjau mini eksperimentinį projektą “Klauso Vilnius”.

“Klauso Vilnius”  tai 30 sekundžių XXI a. Vilniaus kasdienybės. Maži fragmentai. Trupiniai. Užuomazga. Vaizdų pasaulio kontekste, tai atsigręžimas į garsą. Miestas yra kintantis organizmas. Skirtingais laikotarpiais mieste egzistuoja kitoks, savitas garsas. Kas jame buvo vakar, to nebus rytoj. Kas šiandien skamba kaip nuobodi kasdienybė, rytoj bus nepatirtas ilgesys.

Klausyk Vilniaus, nes (nuo šiol) Vilnius klauso tavęs.

gegužės 17, 2012

Žiema Žvėryne

Ryškindamas rumuniškos avantiūros juosteles aptikau vieną seną neišryškintą juostelę. Ant jos nebuvo tipinio raudonojo markerio potepio  su meta informacija. Nesuprantu, ar tai nekantrumas, ar +/- šeštos iš eilės ryškinamos juostos nuovargis, bet ryškalas ir fiksažas tyško nesirinkdami kur jiems tykšti. Jų tyškimo trajektorijos buvo pačios įvairiausios, o ir pėdsakus paliko, nepatingėjo.

Juostininko mankšta: išvynioji, suvynioji, susuki, supili ir kratai. Išpili, praplauni, supili ir kratai. Išpili, atidarai, išvynioji ir vualia (prieš tai padžiauni, ištiesini, sukarpai, nuskenuoji)!

 

This slideshow requires JavaScript.

read more »

gegužės 16, 2012

Savaitės skaitinys

“Savaitės skaitinio” rinkimuose pirmąją vietą ir specialų mūsų rėmėjų Klaipėdos “Sirijaus” pagrindinį prizą laimi Karolis Kaupinis ir jo tekstas “Šešios tašės pagal Gariūnus”. Nors vertinimo komisija ilgai dvejojo, tačiau paskutinė rašinio pastraipa sudėjo taškus, varneles ir nosines bei išprovokavo inteligentiškai kuklius aplodismentus.

Po teksto, o ypač po paskutinės pastraipos, prisiminiau kelių valandų sėdėjimą Ignalinos autobusų stotyje, kuriame judėjimas buvo 12 kibirų pagal melžėją. Nors Ignalinos autobusų stotis gūdžiais 2007 metais siūlė tokius egzotiškus maršrutus kaip “Kapsukas” ir “Sniečkus”, tačiau neabejotinai įgavo kibirų miesto vardą.

gegužės 16, 2012

Bukareštas – Suceava (kelionės užrašų knygutė)

5.30. Rytas. Jau rytas. Tamsu. Einam? Ar verta? Ne. Bet eikim. Eidami tylime. Aš miegu. Karolis irgi. Abejoju ar spėsim. Tokioje būsenoje abejoju ar einam. Abejoju savo egzistencija. Abejoju, vadinasi egzistuoju.

Rytinė saulė svarbu, bet dar svarbiau lempos. Man lempos nesvarbu. Na gal. Šiek tiek. Iš solidarumo. Visgi spėjam. Koks viso to tikslas? Toks (spausti ant žodžio “toks“).

Vietinis nevietinis rašė apie tramvajų nr.1. Legenda ir visuomeninio transporto maršruto schema byloja, jog vienetukas apsuka aplink visą miestą. Tokiu uždaru ratu. Ne centru. Rajonais. Visur Fabijoniškės, šiek tiek Lazdynų ir Karoliniškių.

read more »

gegužės 15, 2012

Savaitės mintis

Mėgstu užsirašinėti spontaniškai į galvą šovusias mintis. Turiu bent tris minčių knygeles ir telefoną.  Tipinis pilietis turi tris telefonus ir knygelę. Kartais tos mintys susijusios su būsimu projektu. Kartais elementarūs nūdienos pastebėjimai. Kartais sunku suprasti. Kartais suprasti lengva.

Vakar peržiūrėjau telefone išsaugotas mintis. Daugumą teko ištrinti, nes nieko nesupratau arba viskas buvo įgyvendinta. Arba skambėjo labai kvailai. Arba neskambėjo. Labiausia patiko vienas užrašas. Maždaug prieš metus sukurptas ir išsaugotas. Gaila niekaip neprisiminiau minties gimimo konteksto. O mintis skamba štai taip: “bendras kitų žmonių kritikavimas suvienija“.

gegužės 14, 2012

Varlam Šalamov “Kolymos pasakojimai”

Solženicynas padarė savo.  Kitos knygos apie lagerius neieškojau. Ji pati susirado mane. Pristatant filmą “Misija Sibiras: Tomsko sritis” buvo ištarta Varlamo Šalamavo pavardė. Rekomendacija labai stipri. Šiek tiek papildomos informacijos apie autorių ir knyga mano rankose. Pirmą kartą tiek daug citatų ir pirmą kartą jos tikrai labai mažai ką sako apie visą knygą.  Vien ko verta viso kūrinio nuotaika. Nors bandžiau, bet atostogų metu prie jūros knygos skaityti nesugebėjau. Baigiau ją užvakar. Visą dieną lijo.

<…> buitis dar neatėjo iki paskutinės ribos, už kurios žmoguje nelieka nieko žmogiško <…> (23 psl.)

Dugajevas puikiai atsiminė Šiaurės posakį, tris kertinius kalinio žodžius: netikėk, nebijok, neprašyk… (23 psl.)

Alkio jausmas seniai išnyko. Dugajevas valgė tik todėl, kad matė, kaip valgo kiti, ir kažkas jam kuždėjo: valgyti reikia. (25 psl.)

Fanera traškėjo ir lūždavo savaip, faneriškai. (26 psl.)

Miegas buvo panašus į užsimiršimą. (30 psl.)

<…> mes nebeturėjome jėgų net pavydėti. (31 psl.)

Tikėjimu viską pagydysi, ir nors vėliau buvo įrodyta, jog kedro nuoviras skorbutui gydyti visiškai netinka, ir jo atsisakė, net uždarė tą vitaminų gamyklą, mūsų laikais žmonės gėrė tą šlykštų viralą, spjaudėsi ir skorbutą išsigydydavo. Arba neišsigydydavo. Arba negėrė ir išsigydydavo. (38 psl.)

read more »

gegužės 10, 2012

Dienos klausimas

Kodėl raitoji policija niekada NIEKADA nesusirenka žirgų paliekamo per žarnyną praėjusio ir suvirškinto maisto likučių, žarnyno bakterijų ir nusišėrusių žarnyno gleivinės ląstelių likučių mišinio, pasišalinusio per išangę? Pilni parkai arkliamėšlio. Jeigu šika, tai bent tegu ne ant bėgimo/ėjimo/važiavimo tako.

Kanų raitoji policija. Nupaveiksluota pietaujant (paveiksluotojui).