Inkubatorius – Zara – Parlamentas – Inkubatorius (kelionės užrašų knygutė)

(1 dalis čia)

Atsikėliau pirmas. Pirma ir vienintelė kelionės diena su tokiu titulu. Prizas: karštas vanduo duše. Antros, trečios, ketvirtos ir penktos vietos laureatams teko šaltas dušas. Abiprasmiškai taiklus teiginys.  Apsimečiau, bet neužjaučiau. Niekas nekaltas.

Vaikystės Mantas apsiverktų, bet pusryčiams teko sausainiai Gaidelis, Kinder šokoladas ir džiovintos datulės. Suneštinis balius. Paskutiniai kelioninių kišenių likučiai. Nepatenkintų nebuvo. Arba patenkintų buvo. Kaip kas labiau mėgsta.

Jėgų matuoklis fiksavo ~70 proc. nūdienos jėgų. Pirmajam pasivaikščiojimui po Bukareštą pats tas. Ypač kai išsikeli blankų tikslą: pasivaikščioti po senamiestį. Ta proga iki senamiesčio likus 100 metrų pasukome į priešingą pusę. Naujamiesčiu tos pusės nepavadinsiu. Į kairę nuo Zaros.

Pirmieji vaizdai: negalios eksploatavimas siekiant finansinės naudos. Supykau ir pasipiktinau. Labiau pasipiktinau. Taip iš esmės. O pamatęs kai kuriuos vaizdus vos nenualpau. Abejoju tokiu negalios eksploatavimo efektyvumu: žmonės pasisukt į tą pusę negali, o ką jau kalbėt apie piniginės atvėrimą. Gyvenimas.

Pirmasis įspūdis buvo pritvinkęs pavasariško miesto karščio ir dulkių. Kalvarijų gatvė. Ta rajono dalis, kurią iškeitėm vietoj centro. Akivaizdžiai savotiška, pilna visko. Rami ir atsipalaidavusi. Pavydu to ramumo. Gal prancūziški copy/paste`iniai ženklai dėl visko kalti? Gal ne.

Mažasis Paryžius vainikuotas mažuoju parlamentu. Bėgom nuo jo namo. Nepabėgom.

Mainais už nakvynę palėpėje teko skaityti paskaitą vietiniams. Jų atėjo nemažai. Protingų minčių į galvą atėjo mažiau. Kol kolega sukalė teiginius, aš saviškiais klejojau. Bet nieko, žmonės kalba, kad patiko. Patiko sistema. Inkubatorius duoda sceną visiems norintiems. Klausytojai atitinkamai duoda pinigų. Kiek nori tiek duoda. Kiek vertas. Po to daliniesi per pusę su namų šeimininkais. Ne piniguose laimė – sušvokštėm prieš išeidami į miestą. Trys nemokamos naktys nuostabioje Bukarešto vietoje – tai laimė.

Grįžome prie parlamento. Atitinkamo dydžio vaikų žaidimo aikštelė mokė jauną rumuną gigantizmo pagrindų. Aikštelėje nepasiklydome. Beveik. Mintys pasiklydo rūkant kaljaną. Ir eliminuojant tam tikras balses iš savo sakinių. Visi idimis židimis bivi. Biri sivininki sisidimini ir pili klisinit. Piiškinti bivi sinki.

Lengva buvo gauti paskutinę skardinę alaus vietinėje degalinėje. Nors protas kūrė marketingo strategiją Lietuvos kultūros objektų viešinimui, tačiau paramos išsakytos idėjos nesulaukė. Beliko, dėl visiškai nesuprantamų priežasčių, užsukti į bažnyčios kiemą. Ir praleisti paskutines paros minutes ten.

Sako: vakaras liūdnas paros metas. Pajutau liūdesį. Neasmeninį. Pajutau miesto liūdesį. Kažkokia nuoskauda įsigėrusi į jo sienas. Labanakt, Bukarešte.

Reklama

One Trackback to “Inkubatorius – Zara – Parlamentas – Inkubatorius (kelionės užrašų knygutė)”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: