Varlam Šalamov “Kolymos pasakojimai“

Solženicynas padarė savo.  Kitos knygos apie lagerius neieškojau. Ji pati susirado mane. Pristatant filmą “Misija Sibiras: Tomsko sritis“ buvo ištarta Varlamo Šalamavo pavardė. Rekomendacija labai stipri. Šiek tiek papildomos informacijos apie autorių ir knyga mano rankose. Pirmą kartą tiek daug citatų ir pirmą kartą jos tikrai labai mažai ką sako apie visą knygą.  Vien ko verta viso kūrinio nuotaika. Nors bandžiau, bet atostogų metu prie jūros knygos skaityti nesugebėjau. Baigiau ją užvakar. Visą dieną lijo.

<…> buitis dar neatėjo iki paskutinės ribos, už kurios žmoguje nelieka nieko žmogiško <…> (23 psl.)

Dugajevas puikiai atsiminė Šiaurės posakį, tris kertinius kalinio žodžius: netikėk, nebijok, neprašyk… (23 psl.)

Alkio jausmas seniai išnyko. Dugajevas valgė tik todėl, kad matė, kaip valgo kiti, ir kažkas jam kuždėjo: valgyti reikia. (25 psl.)

Fanera traškėjo ir lūždavo savaip, faneriškai. (26 psl.)

Miegas buvo panašus į užsimiršimą. (30 psl.)

<…> mes nebeturėjome jėgų net pavydėti. (31 psl.)

Tikėjimu viską pagydysi, ir nors vėliau buvo įrodyta, jog kedro nuoviras skorbutui gydyti visiškai netinka, ir jo atsisakė, net uždarė tą vitaminų gamyklą, mūsų laikais žmonės gėrė tą šlykštų viralą, spjaudėsi ir skorbutą išsigydydavo. Arba neišsigydydavo. Arba negėrė ir išsigydydavo. (38 psl.)

<…> džiaugėmės taip, kad beveik net nesikalbėjome. (41 psl.)

Išmokome pakėsti, išmokome nesistebėti, netekome išdidumo, egoistiškos savimylos, o pavydas ir aistra mums atrodė lyg marsinės, be to, visiškai nenaudingos kategorijos. Buvo daug svarbiau išmokti žiemos šaltyje užsisagstyti kelnes – būdavo, suaugę vyrai net verkdavo, negalėdami to padaryti. (43 psl.)

<…> net pats blogiausias gyvenimas susideda iš besikeičiančių džiaugsmo ir vargo, sėkmių ir nesėkmių, ir nereikia bijoti, jeigu nesėkmių daugiau nei sėkmių. (43 psl.)

<…>tiesa ir melas – giminingos sesės, pasaulyje tūkstančiai tiesų… (44 psl.)

Medžiai Šiaurėje miršta gulėdami, kaip žmonės. (49 psl.)

Į pavakarę jis mirė. Bet jį nurašė tik praėjus dviem dienoms – jo išradingiems kaimynams dalijant duoną, dvi paras pavykdavo ją gauti už numirėlį; numirėlis kaip lėlė marionetė pakeldavo ranką. Išeitų, kad mirė anksčiau, nei nurodyta mirties data – nemenka detalė būsimiems jo biografams. (82 psl.)

Rikiuodavo visada po penkis, nes daugybos lentelę mokėjo toli gražu ne kiekvienas konvojininkas. (83 psl.)

Pasaulyje yra daugybė konservų – mėsos, žuvies, vaisių, daržovių… Bet nuostabiausi iš visų yra – sutirštinto pieno. (89 psl.)

Kalinio gyvenimas – tai ištisa pažeminimų grandinė nuo tol, kai jis atveria akis ir ausis, iki tol, kol ateina laikas palaimintam miegui. Visa tai tiesa, bet prie visko priprantama. (147 psl.)

<…> garbingas svečias perėjo prie nacionalinio rusų numerio: alkūne, įremta į stalą, lenkė priešininko ranką, įremtą tokiu pat būdu. (167 psl.)

<…> Merzliakovą paguldė į chirurginio skyriaus traumatologinę palatą. Ligoniai ją vadino (dėl savo sielos paprastumo) “dramotologine“, negalvodami apie šio kalambūro tragizmą. (173 psl.)

<…> lageryje žudo didelis, o ne mažas maisto davinys. (193 psl.)

Šiaurę dramaturgui reikia rodyti nuo valgyklos prie trasos – tai puikiausia scena. (204 psl.)

Keturių aukštų gultai, pagaminti iš vientiso maumedžio, buvo amžinas gaminys, galintis tarnauti amžinai, kaip Cezario tiltai. (216 psl.)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: