Archive for birželio, 2012

birželio 28, 2012

Nepagauk manęs, meška, Karpatuos (kelionės užrašų knygutė)

Lyja. Ar gi čia atostogos? Ok, čia projektas, ne atostogos. Bet vis tiek.

Pusryčiams kiaušiniai ir pasiūlymas kopt į kalnus. Vieno atsisakau, kita priimu. Turizmo centre sako: neikit, neikit, lyja, slidu, pavojinga. Sako rumuniškai, aišku. Rumunams nusišikti, jie sako: einam, einam, faina, pamatysit krioklį.

Trys valandos aukštyn. Trys minutės prie krioklio, dvi valandos žemyn.

Visą tą laiką lijo. Sugedo fotikas. Nuotaika irgi. Kopimas tapo kova už save. Jeigu kopdamas aukštyn dar rūpinasi kitais, padėdavai jiems, žiūrėjai ar nėra atsilikusių. Lipdamas žemyn dėjai skersą ant visų. Sorry.

read more »

Reklama
birželio 27, 2012

Gimtadienio šuo

Ne, mergaitės gimtadienio proga nori PONIO, ne šuns. Kodėl PONIO? Vakarų mokslininkai vis dar aiškinasi. Čia kitoks gimtadienio šuo. Tas, kuris gelbsti iš bet kokios situacijos. Būtent gimtadieniuose.

Priešprieš paskutinio dalyvavimo gimtadienyje metu turėjau progą išsiaiškinti, kad nepažįstamųjų kompanijoje šuo laiku ir vietoje tampa bendrinančia tema. Ypač tai aktualu su socializacijos procesais menkiau susipažinusiems individams. Socializacijos negalavimais besiskundžiantis asmuo visada (praktiškai į bet kokį renginį) gali atsivežti šunį.

Toks jo poelgis yra visada logiškai paaiškinamas kitiems įvykio dalyviams – gyvūnas negali būti vienas be priežiūros. Ir apskritai, šuns atsigabenimas į puotą turi žymiai daugiau teigiamų aspektų nei neigiamų. Šeimininkas visada turi gyvą padarą šalia ir nesijaučia vienas. Stojus tylai – šeimininkas puola žaisti su šuniu. Kitiems tokį veiksmą gali argumentuoti gyvūno poreikiu pajudėti. Toks šeimininko veiksmas teigia naudos ir kitiems, ypač jeigu jie irgi skundžiasi socializacijos negalavimais.

read more »

birželio 26, 2012

Pirmadienio derlius (kelionės užrašų knygutė)

Kelionė vis labiau primena pernykštę InterRail avantiūrą. Užrašų knygelė tapo prievartos sinonimu. Nebesirašo. Rašosi tik savaime suprantami faktai: atsikėliau, pavalgiau, užmigau.

Taigi, atsikėliau.

Mintys galvoje galioja it pienas – trumpai, dar galiodamas apgižta. Toks jausmas, kad nieko įdomaus nebe nutiks.

Klydau.

Nusprendžiame apleisti turistinį miestelį ir nusileisti į pakalnėje esantį kaimelį. Leidžiamės. Su vietine. Ta, kuri labai nepatiko. Nepatinka iki šiol. Vedamės ją iš pragmatinių paskatų. Reikia vertėjos, bus interviu.

Kaimas primena Dūkštą arba Naujasodį. Meironių neprimena. Velykos. Ortodoksų. Visi čilina. Kas gali tas geria svečiuose.

Įdomūs namai neatsiliepia. Neįdomūs namai neįdomūs.

Prie tiltelio užmatom berniūkštį. Pakviečiam. Jis filmuotis sutinka. Filmuojame stotelėje prie tilto, nes vaikis laukia autobuso į kitą kaimą. Berniokas šiek tiek jaudinasi, bet mainais už tai, kad praleido vienintelį autobusą, gauna dar iš Vilniaus atsigabentą Snickers`ą, kuris turėjo gelbėt Rumunijos dykynėse, kur akivaizdžiai neturėjo būti galima įsigyti maisto.

Pro šalį praslenka berniūkščio mama. Nesureaguoja. Matyt, vaikis kas antrą dieną duoda po interviu.

read more »

birželio 21, 2012

Fotografinis nesąmonių muziejus

Vykdydamas naujojo kompiuterio adaptaciją pagaliau turėjau progą peržvelgti savo archyvus, failų sankaupynus ir sąšlavynus. Ir ko tik ten neradau. Vienas įdomesnių radinių buvo kalnas nuskenuotų komiksų ir nuotraukų iš kadaise kultinio žurnalo “Šluota“.

Prieš pora metų, kartu su kolega L.J. rezgėm tokią parodą „Šluotos aukso amžius 1957–1961 m.“.  Tą kartą rinkome vien tik piešinius, tačiau slapta skenavau ir nuotraukas. Nors tiesą pasakius tie patys piešiniai labai maloniai nustebino savo įžvalgumu ir laikmečio neatitinkančiu kandumu.

read more »

birželio 20, 2012

Albert Camus “Svetimas“

Pusdienis gryno skaitymo ir daug dienų mąstymo. Pirma knyga kurią skaičiau tiesiog eidamas gatve. Suskaičiuoji būsimas kliūtis ir įninki toliau. Nes kažkaip į šoną nepasideda, nepalaukia…Kaip visada – citatos.

Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: “Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame“. Bet kas žino. Gal ir vakar. (7 psl.)

Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas. (21 psl.)

Man buvo vis tiek – būti jo bičiuliu ar ne, o jis, atrodė, labai to troško. (32 psl.)

Man atrodė, kad tai neturi nieko bendra su manim, ir aš taip jam ir pasakiau. Bet per stalą jis jau kišo man Kristų prie veido ir kaip beprotis šaukė: “Aš esu krikščionis <…>“ (64 psl.)

read more »

birželio 19, 2012

Perversmas įvyko sekmadienį (kelionės užrašų knygutė)

Mes žinojome, kad požiūris į lietuvius yra ypatingas. Snobai, pasikėlę, vengtini, neaiškūs ir t.t. Bet kai vokietis kambariokas visą naktį sapnuose angliškai šaukė “help, help“ – buvo virš visko. Jo nuojauta nemelavo. Po vakarykštės refleksijos, projekto organizatoriai sušaukė neeilinį susirinkimą. Liūdnai ir iškilmingai, it skelbdami nepriklausomybę, paskelbė, kad projektas iš esmės keičiasi. Visų akys sužibo. Pagaliau, kūrybinė laisvė. Perversmas įvyko. Nedainuojanti revoliucija. Lietuva!

read more »

birželio 18, 2012

Pirmyn, „Žydriau“

Paskutinį kartą Utenos „Utenio“ stadione buvau gal kokiais 1998 metais. Kovingose (Lietuvos futbolo federacijos II lygos) rungtynėse Utenos „Utenis“ be didesnio vargo 4:0 įveikė vargusį Kalvarijos „Pieno cechą“. Rungtynės buvo maždaug tokio paties lygio, kokie ir komandų pavadinimai.

„Pieno cechas“ tiek pavadinimu, tiek savo žaidimu visiems (stadione buvo bent 50 žiūrovų) kėlė isterišką juoką, kai tuo tarpu „Utenis“ skambėjo (apie žaidimą kažką pasakyt sunku) kuo puikiausia. Juk tai kunigaikštis Utenis, ne tik miesto įkūrėjo, bet ir komandos, stadiono ir vietinio laikraščio vardo krikštatėvis. Nors komandos emblema nieko bendro nei su Utena nei su kunigaikščiu, nei, deja, su laikraščiu neturėjo. Tai buvo nederančių spalvų ir grafikos elementų kratinys. Be abejonės papuoštas futbolo kamuoliu. Tuo, iš Word`o clip art.

„Pieno cechas“ ir „Utenis“ yra toli gražu ne įspūdingiausi pavadinimai Lietuvos sporto pasaulyje. Nors pripažinkime, tikrai neprasti. Mąstant logiškai, komandos pavadinimas yra komandos veidas. Jis (lyg ir) turi atspindėti komandą, parodyti išskirtinius jos bruožus, sąsajas su atstovaujamu regionu ir t.t. Pavadinimu siekiama ne tik pasisemti drąsos, tačiau ir įbauginti varžovus. Komandų pavadinimai dinamiški, lengvai įsimenami. Komandos fanai turi mėgti tą vardą, nešioti atributiką su tuo vardu ir t.t. Galiausia, fanai įtraukia komandos pavadinimą į komandą palaikančias skanduotes. Pirmyn „Pieno ceche“, skamba pakankamai įkvepiančiai ir išradingai, bet…

Pvz. JAV komandos dažniausia naudoja gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimus. Ech, kaip pagoniška. Čikagos “Buliai“ ar Atlantos “Vanagai“ skamba pakankamai grėsmingai ir įkvėpiančiai. Vilniaus “Sakalai“ (LKL) ar Kauno “Lūšis“ (rankinis) įvaro daug daugiau baimės ir pagarbos negu  Joniškio “Delikatesas“ (NKL).

Tuo tarpu Lietuvos komandų pavadinimai labiau atspindi komandų nepriteklių ir lengvabūdišką parsidavimą komercinėms įmonėms ar regioninio nacionalizmo (o gal išradingumo stokos) apraiškas. Peržvelgus keletą lygų, istorinių šaltinių ir pan. gali rasti įvairaus plauko išradingumo. Kai kurios komandos jau nebeegzistuoja, o jų komandų pavadinimai keistumo skonį įgavo tik dabar, pasikeitus kontekstui. Įsivaizduokit, jog esate komandos treneris, kuriam reikia nuteikti savo sportininkus kovoti prieš:

Pasvalio Pieno Žvaigždės (LKL)

Panevėžio Lietkabelis (LKL)

Klaipėdos Nafta- universitetas (NKL)

Joniškio Delikatesas (NKL)

read more »

birželio 17, 2012

Grybauskaitė on tour

Žmogus yra toks (keistas) padaras, kuris būdamas nepažįstamoje aplinkoje ieško (ne visada sąmoningai) pažįstamų elementų ir juos radęs save paguodžia, nudžiugina, pateisina ir t.t. Viename kontekste egzistuojančių pažįstamų elementų perkėlimas į kitą kontekstą nelieka nepastebėtas, o suvokus konteksto skirtumų kuriamų reikšmių pridėtinę vertę dar ir kaip džiuginantis. Kiekvienas lietuvis išsivėpia pamatęs iškabą “Restoran Biban“ ar pažįstamą spalvų derinį ir iškart jį susieja su savo turimomis žiniomis. Kadangi kiekvieno asmens žinių bagažas yra skirtingas, tai ir jautrumas aplinkai labai smarkiai skiriasi.

Paskutinės kelionės į Rumuniją metu, mums į rankas pateko Dalios Grybauskaitės portretas (plakatas). Turėdami savo kultūros artefaktą ir žinodami savo kultūros ženklų egzistavimo kitoje kultūroje paveikumą mums patiems, ieškojome daugiau mūsų šalį reprezentuojančių elementų. O kad jie būtų dar ryškesni į juos komponavome atsivežtinį, turimą artefaktą. Taip gimė projektas “Grybauskaitė on tour“ arba mūsų prezidentės vizitas į Rumuniją.

This slideshow requires JavaScript.

birželio 12, 2012

“Fotonovela: Rumunija pro objektyvą“

Kai dar Lietuvoj lijo ir buvo žiema, penki menkai pažįstami lietuviai įsėdo į Čekoslovakijos avialinijų lėktuvą, Bukarešto link. Toje keistoje Rumunijos Moldovoje praleido geras pora savaičių blaškydamiesi tarp neizoliuotų elektros laidų, po vienuolynus, kopdami į kalnus ir kirsdami purvo upes.

Laiką leido su bičiuliais iš užsienio bei foto ir video kameromis. Viso to pasekoje – vienkartinė paroda antradienį (t.y. šiandien, t.y. birželio 12 d.).

Kviečiame visus draugus ir kitus žmones ateiti antradienį (t.y. šiandien, t.y. birželio 12 d.), apie 20 valandą į Jono Meko gatvelę Užupyje pasižiūrėti foto-paveksliukų, video-filmų ir kitų rumuniškų artefaktų bei pasiklausyti rumuniškų istorijų.

Bus pagurkšnoti ir pagliaudyti!

ps. vakar gręžėm, kalėm, dažėm, klijavom, kalbėjom su keistuoliais ir visaip kaip kitaip ruošėm parodą:

 

read more »

birželio 11, 2012

Kas liepą kelias sudulka tavo krašte

Ar kada susimąstėt koks antropologiškai turtingas yra V. Bagdono vaizdo klipas “Laiškas motinai“? Jaunesnė skaitytojų karta galvoja – WTF?. Pagūglina ir galvoja – WTF?. Vyresnė skaitytojų karta galvoja. Galvoja. Pagūglina ir sako: – Aaaaa. TAS laiškas motinai. Tie 8 pragrojimai per kiekvieną sveikinimų koncertą vaikystėje. Dar vyresnė karta spaudžia ašarą.  Radikaliai vyresnė karta šiuo metu meldžiasi kokio nors tipo šventovėj (bažnyčioj- oj dievuli, darže- oj kopūste, maximoj- oj duonele, poliklinikoj- oj daktarėli ir etc.).

Būtent jiems ir pateikiama vizualinių klipo elementų analizė. Verbalinė t.y. dainuojamoji kūrinio dalis ir jos reikšmių tyrimai paliekami ateities kartoms.

Taigi,

1989 metai. Klipo pradžioje (laiko perspektyva) ir apačioje (erdvės perspektyva) metai užrašomi arabiškais skaitmenimis. Tai pakankamai perteklinė informacija, metų rašyti nereikia, jie tiesiog akivaizdžiai dvelkia iš ekrano. Visų pirmą VHS kokybe. Modernioji technologija užšaldžiusi daugelio mūsų vaikystės atsiminimus ir daugelį jų nedėkingai paskandinusi savo juostelių, blyškių spalvų ir mėlyno fono jūroje.

Tolumoje, dulkėtu žvyrkeliu lekia Lada Samara. Automobilio spalva gudriai primena žvyro spalvą. Kada reikia LADA išnyksta dulkių debesyje, tačiau nepastebėti šio šedevro neįmanoma. Ypač tais laikais.

Automašina nuožmiai juda link vienkiemio trobos. Vėliau paaiškės, kad vienkiemis yra labiau trikiemis, tačiau duotuoju momentu tai vienkiemis. Lada Samara konotuoja pralobusį sūnų. Juk Lada Samara tai jau beveik importinė mašina. Netgi šios automašinos turėjimas labiau reiškia, kad importinej pinigų yra, bet importinės mašinos nėra kur nusipirkti.

Automašina įrieda į kiemą. Prisiparkuoja per vidurį tarp namo ir tvarto. Vairuotojas lengvu rankos mostu jungia pirmą bėgį (kad automašina nenuriedėtų) ir pakibęs ant vairo uždainuoja. Lietuviam būdingas nestaigus automašinos atlaisvinimas, ypač tuo metu, kai automašina vaidino itin reikšmingą vaidmenį formuojant savo įvaizdį ir reflektuojant savo pajamas (kai kurie individai yra užstrigę laikę ir savo asmenį vis dar reflektuoja per turimą automašiną). Vairuotojas noriai praleidžia kelias minutes viduje ir pasimėgauja komfortišku sėdėjimu ant bambukinio sėdynės apsaugos tinklelio. Neskubėjimas išlipti taip pat gali būti susijęs su dainuojančio vyro dairymusi ir ne be pagrindo kilusiais įtarimais, kad mamos nėra namie.

Tuo metu operatorius peizažuoja vietovę, rodydamas kiekvienam lietuviui iki skausmo pažįstamus objektus. Tai: 1. saulė (praktiškai kiekvienas ją yra matęs savo kieme);  2. medžių viršūnės (panašiai, kaip ir saulė); 3. namas (kelionės tikslas); 3. namas pro obelis. Fone dar žali, tačiau jau akivaizdžiai nokstantys obuoliai (pirmieji laiką nurodantys elementai).

Tačiau niekas taip gerai nenusako metų laiko Lietuvoje kaip baltos vyro kelnės. Atsakymas akivaizdus – vasara. Baltos kelnės, į kelnes sukištą maikelė ir basutės – tipinis lietuvio vasaros įvaizdis.

read more »