Albert Camus “Svetimas”

Pusdienis gryno skaitymo ir daug dienų mąstymo. Pirma knyga kurią skaičiau tiesiog eidamas gatve. Suskaičiuoji būsimas kliūtis ir įninki toliau. Nes kažkaip į šoną nepasideda, nepalaukia…Kaip visada – citatos.

Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: “Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame”. Bet kas žino. Gal ir vakar. (7 psl.)

Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas. (21 psl.)

Man buvo vis tiek – būti jo bičiuliu ar ne, o jis, atrodė, labai to troško. (32 psl.)

Man atrodė, kad tai neturi nieko bendra su manim, ir aš taip jam ir pasakiau. Bet per stalą jis jau kišo man Kristų prie veido ir kaip beprotis šaukė: “Aš esu krikščionis <…>” (64 psl.)

Kaip ir visuomet, kada noriu nusikratyt kalbančiuoju, kurio beveik nesiklausau, apsimetu, kad jam pritariu. (64 psl.)

Ir, prabėgus tiems vienuolikai mėnesių, kurių metu buvau tardomas, beveik stebėdamasi galiu pasakyti, kad vargu ar kas mane taip džiuginom kaip tos retos akimirkos, kai tardytojas išlydėdavo mane pro kabineto duris ir plodamas ranka per petį nuoširdžiu balsu ištardavo: “Šiai dienai užteks, pone  Antikriste”. (66 psl.)

Iš pradžių, vos patekus į kalėjimą, sunkiausia buvo tai, kad aš tebemąsčiau kaip laisvas žmogus. (70 psl.)

Nuobodulys visiškai liovėsi mane kamavęs, kai išmokau gyventi prisiminimais. (72 psl.)

Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyt kalbant apie save. (90 psl.)

Advokatas pakeldavo rankas ir atsiprašinėdamas gindavo kaltinamąjį. Prokuroras ištiesdavo rankas į publiką ir neatsiprašinėdamas kaltindavo. (90 psl.)

Aš klausiausi jo kalbos ir štai išgirdau, kad mane laiko protingu. Bet aš negalėjau suprasti, kaip eilinio žmogaus gerosios savybės gali pasidaryti triuškinamu jo kaltumo įrodymu. (92 psl.)

Tas faktas, kad nuosprendis buvo <…> paskelbtas vardu tokios netikslios sąvokos kaip prancūzų (arba vokiečių, arba kinų) tauta, gerokai menkino, mano nuomone, tokio sprendimo rimtumą. (100 psl.)

<…> giljotina turi didelį trūkumą: ji nepalieka jokios vilties, absoliučiai jokios. Žodžiu, paciento mirtis garantuota. (102 psl.)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: