LIE – TU – VA, muzikos mokytojos balsu šaukė moteriškė. Vingio parkas tylėjo. Tik iš už krūmų pabirdavo būriai paauglių, daugiausia mergaičių su geltonomis kasomis ir geltonomis kortelėmis ant kaklų. Geltonas autobusas rankiojo tuos vaikus ir vežė nežinoma kryptimi. Vokiški užrašai ant autobusų bylojo jo priklausomybę kokio nors provincijos miesto autobusų parkui ir faktą, kad yra gautas labdaros sumetimais.
Panašų autobusą (su vokiškais užrašais) prisimenu iš vaikystės. O ypač vieną epizodą, kuomet ekskursijos galutinis taškas buvo į stulpą rėžiamas autobuso šonas ir pro langą matomo vardo svajingas ištarimas: “LIE – TU – VA“. Tai buvo šiuolaikiška ekskursija. Gal labiau tuolaikiška. Mokytojos pasitarė ir nusprendė, kad teatras jau atliko savo ideologinį darbą, pats laikas imtis kino. Neaiškūs filmo atrankos kriterijai ir mes jau čia. Tai buvo iki tol pats rimčiausias aplankytas kino teatras. 983 sėdimų vietų kino salė ir 20 metrų ekranas. Iki tol aplankyti kino teatrai visa galva nusileido šiam.
Visgi tuometinius trylikamečius labiau traukė pornografiniais žurnalais prekiaujantis kioskas, išdidžiai išguldęs savo pasiūlą už stiklinių sienų. Apskritai, kioskų kultūros kontekste, kioskas mažame mieste ir kioskas Vilniuje skyrėsi kaip Baltarusija ir Belgija. Tyrėme rinkų skirtumus. Pirkome pavyzdines prekes. Jaunieji spekuliantai į kino salę subėgo po trečiojo, kontrolinio perspėjimo.
Žiūrėjom “Paplūdimį“. Mokytojos, prisiskaitę gražių recenzijų, buvo sutrikusios. Kelios klasės paauglių ir tiek daug sekso ekrane. Veido raudonis ir krinkštelėjimai bandė maskuoti pasimetimą. Vaikai buvo ne ką mažiau pasimetę. Paraudonavę ir pasimėgavę filmu palikome kino salę. Į ją daugiau neteko sugrįžti. Kažin ar sugrįžimas būtų toks malonus, kaip tada. Ir vis dėl to, kas kart praeidamas pro kino teatrą, lyg tą pirmą kartą visada skiemenuotai perskaitau milžiniškas raides “LIE – TU – VA“.
mantozauras 