Archive for rugsėjo, 2012

rugsėjo 21, 2012

Daniil Charms “Nutikimai”

Seniai buvau skaitęs kažką tokio, kas priverčia taupyti kiekvieną sakinį, pastraipą, puslapį. Lėtai ir su pasimėgavimu, geriausias vietas skaitydamas dar ir dar kartą, perskaitęs viską ką pavyko rasti apie autorių, pagaliau baigiau skaityti D. Charmso “Nutikimus”. Tradiciniam perskaitytų knygų citatų kratiniui nepabraukiau nei vienos citatos. Braukiau ištisas istorijas. Braukiau tiek, kad paskui tingėjau perrašyti, tad į citatų kratinį įmesiu tik tas istorijas, kurias pavyko rasti jau perrašytas.

Skanaus. Ir ačiū tam, kas man šią knygą rekomendavo. Kažkas iš blogo skaitytojų. Savas karasas yra savas karasas…

 

read more »

rugsėjo 18, 2012

108 geriausi pasaulio filmai

Reikėtų patikslinti antraštę: 108 geriausi pasaulio filmai (subjektyvumo Everestas), kurių nesu matęs (ir, matyt, daugumos iš jų nepamatysiu). Tiksliausia antraštė būtų tokia: “108 filmų pavadinimai, kuriuos pasibraukiau skaitydamas D. Parkinsono “Kino istoriją”. Tokia antraštė taip pat reikalauja patikslinimo: 108 geriausi pasaulio filmai (sukurti iki 1995 metų, juos savo knygoje aprašė Parkinsonas ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių įtraukti į šį sąrašą), kuriuos pasibraukiau (aš, straipsnio autorius, nieko neverčiamas ir būdamas blaivaus proto) skaitydamas (kartais vartydamas, ar greit skaitydamas, bet dažniausia skaitydamas normaliai) D. Parkinsono “Kino istoriją” (šią knygą: http://www.scribd.com/doc/52127510/History-of-Film-David-Parkinson). Toks paaiškinimo paaiškinimas reikalauja platesnio paaiškinimo. Bet apie viską nuo pradžių.

read more »

rugsėjo 16, 2012

Nutikimas (Daniil Charms)

Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailovas nustojo šukuotis ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo keturis šimtus rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo.

Geri žmonės, bet nemoka susitvarkyti.

(1933) Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

rugsėjo 14, 2012

Viena keista rugsėjo diena

Iš vakaro, tiksliau iš popiet, mokytoja įspėja apie artėjantį renginį. Įspėjimas priklauso nuo mokytojos darbo stažo. Skirtumas esminis: nuo nenumaldomo, šiek tiek gąsdinančio džiaugsmo iki mažu pozityvumo prieskoniu pagardintos visiškos apatijos. Dažniausia apatija atsiranda skaičiuojant antrus darbo mokykloje metus. Kartais užgimsta nenusakomas šių emocijų mišinys. Tačiau tai ir yra mažu pozityvumo prieskoniu pagardinta apatija.

Mokyklos sargas, surūkęs savo rytinę Primą su kandikliu, padeda mokytojai sustumti stalus. Kandiklis tam, kad susirūkytų visa cigaretė, nors elegancijos taip pat prideda. Stalus stumia į matomiausią mokyklos vietą – mokyklos fojė. Mokytoja stumia lengviau, sargas sunkiau. Sargas apygirtis. Arba apyblaivis. Tai naktinės vienatvės rezultatas. Atėjo kaimynas Vincas ir jiedu gėrė sporto salėje. Nes šiaip sau. Stalus suneša prastesnius, motyvai neaiškūs. Saugumas, greičiausia. Ko saugosi nežino, bet saugosi. Vaikų, matyt.

Ant į eilę surikiuotų stalų gula staltiesės. Ant vienos tautiški motyvai, kita balta, matosi lenkimo linijos, o štai ir “klejonka”, ant paskutinių stalų gula dideli popieriaus lakštai. Stebinantys, iš kur tokie dideli ir ką su jais galima daryti? Lyg kas tyčia juos tokius paruošė šiai šventei.

Šventės erdvė paruošta. Matomiausia, reprezentacinė mokyklos vieta sutampa su pačia tamsiausia erdve pastate. Fojė šiaurinėje pusėje. Visada kai įeini į mokyklą būna žiauriai tamsu. Visada. Mokslas šviesa skamba kaip nesusipratimas.

Netrukus, po valandos, į fojė pradeda virsti vaikai. Stropiausi ateina pirmi ir iškart ant stalų suguldo savo atsineštus eksponatus. Mažiau stropesni antrina atėję vėliau. Paskutinieji ateina paskutiniai, kas antras nieko neatsineša. Kišenėje laiko kelis pasiteisinimus, jie vienas už kitą įtikinamesni.

Susirinkus vyksta eksponatų apžiūra. Nors kasmet demonstruojami daugmaž vienodi eksponatai, galų gale vis tiek atsiranda viską nustelbiantis objektas bei keista jo transformacija. Sargas užmeta akį ir viliasi tarp visų šių transformacijų aptikti kokią krūtų porą ar įdomią penio reinkarnaciją. Neišvysta. Nusivylimu jo reakcijos nepavadinsi. Sargo emocijos labiau sietinos su jo girtumo buvimu ar nebuvimu, nuotaika ne prie ko.

Paroda eilinį kartą politiškai korektiška. Lytiškai korektiška. Vaikai tuo metu jau suka dainos ir šokio ratą, baigę dar kartą pirštu baksnoja į patikusį eksponatą. Galiausia šventė, kaip ir kiekvienais metais praeina ypatingai sklandžiai. Tik niekas iki galo taip ir nesupranta, kur gi vėliau dingsta tie ypatingi ir šiek tiek mažiau įdomūs eksponatai.

Greičiausia, tie eksponatai keliauja į mokytojos namus. Į virtuvę. Visomis keisčiausiomis transformacijomis ir meškučių bei antyčių variacijomis į puodą krentą kartu su mokytojos darže rastais pimpalais ir išsigimėliais. Taip gimsta niekuo neypatinga daržovių iš Rudenėlio šventės sriuba. Iki kito rudenėlio.

rugsėjo 13, 2012

Žydrasis sąsiuvinis nr.10 (Daniil Charms)

Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai.

Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo.

Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama.

Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.

(1937) Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.