Daniil Charms “Nutikimai“

Seniai buvau skaitęs kažką tokio, kas priverčia taupyti kiekvieną sakinį, pastraipą, puslapį. Lėtai ir su pasimėgavimu, geriausias vietas skaitydamas dar ir dar kartą, perskaitęs viską ką pavyko rasti apie autorių, pagaliau baigiau skaityti D. Charmso “Nutikimus“. Tradiciniam perskaitytų knygų citatų kratiniui nepabraukiau nei vienos citatos. Braukiau ištisas istorijas. Braukiau tiek, kad paskui tingėjau perrašyti, tad į citatų kratinį įmesiu tik tas istorijas, kurias pavyko rasti jau perrašytas.

Skanaus. Ir ačiū tam, kas man šią knygą rekomendavo. Kažkas iš blogo skaitytojų. Savas karasas yra savas karasas…

 

APIE REIŠKINIUS IR EGZISTAVIMUS NR. 1

Dailininkas Mikelis Andželas sėdasi ant plytų krūvos ir parėmęs rankomis galvą ima galvoti. Štai eina pro šalį gaidys ir žiūri į dailininką Mikelį Andželą savo apvaliomis auksaspalvėmis akimis. Žiūri ir nemirksi. Dailininkas Mikelis Andželas pakelia galvą ir mato gaidį. Gaidys neatitraukia akių, nemirksi ir nejudina uodegos. Dailininkas Mikelis Andželas nuleidžia akis ir pastebi, kad akis kažkas graužia. Dailininkas Mikelis Andželas trina akis rankomis. O gaidys jau nebestovi, nebestovi, o eina, nueina už daržinės, už daržinės į paukštidę, į paukštidę pas savo vištas.

Ir dailininkas Mikelis Andželas pakyla nuo plytų krūvos, nusipurto nuo kelnių raudonas plytų dulkes, numeta į šalį dirželį ir eina pas savo žmoną.

O dailininko Mikelio Andželo žmona ilga ilga, dviejų kambarių ilgio.

Eidamas dailininkas Mikelis Andželas sutinka Komarovą, stveria jį už rankos ir šaukia:

– Žiūrėk!

Komarovas žiūri ir mato rutulį.

– Kas tai? – šnabžda Komarovas.

O iš dangaus griaudėja:

– Tai rutulys.

– Kas per rutulys? – šnabžda Komarovas.

O iš dangaus griausmas:

– Lygiapaviršis rutulys!

Komarovas ir dailininkas Mikelis Andželas sėdasi į žolę ir sėdi žolėje kaip grybai. Jie laiko vienas kitą už rankų ir žiūri į dangų. O danguje išryškėja milžiniškas šaukštas. Kas gi tai? Niekas šito nežino. Žmonės bėga ir užsidaro savo namuose. Ir duris užrakina, ir langus. Bet argi tai padės? Kur ten! Nepadės tai.

Aš atsimenu, kaip 1884 metais danguje pasirodė paprasta kometa garlaivio dydžio. Buvo labai baisu. O čia – šaukštas! Kur čia kometai lygintis su tokiu reiškimu.

Užrakinti duris ir langus!

Argi tai gali padėti? Nuo dangaus reiškinio lenta neužsidengsi.

Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.

Sako, vienas žymus dailininkas apžiūrinėjo gaidį. Apžiūrinėjo, apžiūrinėjo ir įsitikino, kad gaidys neegzistuoja.

Dailininkas pasakė tai savo bičiuliui, o bičiulis kad ims juoktis. Kaipgi, sako, neegzistuoja, kai, sako, jis štai čia stovi ir aš, sako, jį aiškiai matau.

O didysis dailininkas tuomet nuleido galvą ir kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant plytų krūvos.

 

APIE REIŠKINIUS IR EGZISTAVIMUS NR. 2

Štai butelis su degtine, vadinamasis spiritas. O šalia jūs matote Nikolajų Ivanovičių Serpuchovą.

Štai iš butelio kyla spirito garai. Pažiūrėkite, kaip kvėpuoja nosimi Nikolajus Ivanovičius Serpuchovas. Pažvelkite, kaip jis laižosi ir kaip markstosi. Matyt, jam tai labai malonu, ir labiausiai dėl to, kad spiritas.

Bet atkreipkite dėmesį į tai, kad už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros nieko nėra. Ne dėl to, kad ten nestovėtų spinta arba komoda, arba apskritai kas nors, – o visiškai nieko nėra, netgi oro nėra. Norite tikėkite, norite ne, bet už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros nėra net beorės erdvės arba, kaip sakoma, pasaulinio eterio. Atvirai šnekant, nieko nėra.

Šito, žinoma, ir įsivaizduoti neįmanoma.

Bet į tai mums nusispjauti, mus domina tiktai spiritas ir Nikolajus Ivanovičius Serpuchovas.

Štai Nikolajus Ivanovičius paima ranka butelį su spiritu ir pakelia jį sau prie nosies. Nikolajus Ivanovičius uosto ir judina lūpas kaip triušis.

Dabar atėjo metas pasakyti, kad ne tiktai už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros, bet ir priekyje – taip sakant, priešais krūtinę – ir apskritai aplinkui nieko nėra. Visiškai nėra jokios egzistencijos arba, kaip kažkada juokaudavo: nėra nieko, kas būtų.

Vis dėlto domėkimės tiktai spiritu ir Nikolajumi Ivanovičiumi.

Įsivaizduokite, Nikolajus Ivanovičius žvilgteli į butelio su spiritu vidų, paskui pakelia jį prie lūpų, užverčia butelį dugnu į viršų ir išgeria, įsivaizduokite, visą spiritą.

Tai mikliai! Nikolajus Ivanovičius išgėrė spiritą ir sumirksėjo akimis. Tai mikliai! Kaip jis taip!

O mes dabar turime pasakyti štai ką: tiesą sakant, ne tik už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros arba iš priekio ir aplinkui, bet taip pat ir Nikolajaus Ivanovičiaus viduje nieko nebuvo, nieko neegzistavo.

Tai, žinoma, galėjo būti taip, kaip mes ką tik pasakėme, o pats Nikolajus Ivanovičius tuo metu galėjo puikiausiai egzistuoti. Tai, žinoma, teisinga. Bet, atvirai šnekant, dalykas toks, kad Nikolajus Ivanovičius neegzistavo ir neegzistuoja. Štai koks dalykas.

Jūs paklausite: o kaipgi butelis su spiritu? Ypač kurgi dėjosi spiritas, jeigu jį išgėrė neegzistuojantis Nikolajus Ivanovičius? Butelis, tarkim, liko. O kurgi spiritas? Ką tik buvo, ir staiga jo nėra. Juk Nikolajus Ivanovičius neegzistuoja, sakote jūs. Tai kaipgi taip?

Čia ir mes patys klaidžiojame spėlionėse.

Kita vertus, ką gi čia mes šnekame? Juk sakėme, kad ir Nikolajaus viduje, ir išorėje nieko neegzistuoja. O jeigu nei viduje, nei išorėje nieko neegzistuoja, tai, vadinasi, ir butelis neegzistuoja. Juk taip?

Bet, antra vertus, atkreipkite dėmesį į tai: jeigu mes sakome, kad nieko neegzistuoja nei viduje, nei išorėje, tai kyla klausimas: viduje ir išorėje ko? Kažkas, matyt, vis dėlto egzistuoja? O gal ir neegzistuoja. Tuomet kodėl mes sakome „viduje“ ir „išorėje“?

Ne, čia aiški aklavietė. Ir mes patys nežinome, ką sakyti.

Iki pasimatymo.

 

LABAI GEROS VASAROS DIENOS PRADŽIA

Vos tik užgiedojo gaidys, Timofiejus iššoko pro langelį ant stogo ir išgąsdino visus, kas ėjo tuo metu gatve. Valstietis Charitonas sustojo, pakėlė akmenį ir sviedė jį į Timofiejų. Timofiejus kažkur dingo. “Tai vikruolis!“,- sustaugė žmonių banda, ir toksai Zubovas įsibėgėjo ir iš visų jėgų trenkėsi galva į sieną. “Ech!“,- riktelėjo apsipūliavus boba. Bet Komarovas padarė tai bobai typel- tapel, ir boba kaukdama nubėgo į tarpuvartę. Pro šalį ėjo Feliatiušinas ir nusišiepė. Prie jo priėjo Komarovas ir tarė: “Ei tu, Lašiny!“, ir trenkė Feliatiušinui į pilvą. Feliatiušinas prisišliejo prie sienos ir ėmė žagsėti. Romaškinas spjaudė iš viršaus pro langą, stengdamasis pataikyti į Feliatiušiną. Čia pat netoliese nosinga boba gelda kūlė savo vaiką. O jauna dručkė motina trynė mielą mergytę veidu į plytų sieną. Mažas sūnelis, susilaužęs ploną kojytę, voliojosi ant šaligatvio. Mažas berniukas valgė iš spjaudyklos kažkokią šlykštynę. Prie bakalėjinės parduotuvės stovėjo ilga eilė cukraus. Bobos garsiai barėsi ir stumdėsi krepšiais. Valstietis Charitonas, prisigėręs denatūrato, stovėjo prieš bobas atsegiotom kelnėm ir kalbėjo negerus žodžius.

Šitaip prasidėjo graži vasaros diena.

 

NUOSTOLIAI

Andrejus Andrejevičius Miasovas turguje nusipirko dagtį ir nešėsį jį į namus.

Eidamas Andrejus Andrejevičius pametė dagtį ir užsuko į parduotuvę nusipirkti pusantro šimto gramų Poltavos dešros. Paskui Andrejus Andrejevičius užėjo į pieno centrą ir nusipirko butelį kefyro, paskui prie kiosko išgėrė mažą giros bokaliuką ir atsistojo į eilę lairkaščio. Eilė buvo gana ilga ir Andrejus Andrejevičius išstovėjo eilėje ne mažiau kaip dvidešimt minučių, bet kai prisiartino prie kioskininko, tai laikraščiai prieš pat jo nosį pasibaigė.

Andrejus Andrejevičius patrypinėjo vietoje ir nuėjo namo, bet eidamas pametė kefyrą ir užsuko į pyraginę, nusipirko prancūzišką batoną, bet pametė Poltavos dešrą.

Tuomet Anrejus Andrejevičius pasuko tiesiai namo, bet eidamas pargriuvo, pametė prancūzišką batoną ir sulaužė savo pensnė.

Į namus Andrejus Andrejevičius grįžo labai piktas ir iš karto atsigulė miegoti, bet ilgai negalėjo užmigti, o kai užmigo, tai susapnavo: tarsi jis pametė dantų šepetuką ir dantis valosi kažkokia žvakide.

 

(22) KAS DABAR PARDUODAMA PARDUOTUVĖSE

Koratyginas atėjo pas Tikakeveją ir nerado jo namie. O Tikakejevas tuo metu buvo parduotuvėje ir pirko cukraus, mėsos ir agurkų. Koratyginas patrypčiojo prie Tikakejevo durų ir jau rengėsi rašyti raštelį, stai mato – eina pats Tikakejevas ir nešasi ceratinį krepšelį. Koratyginas pamatė Tikakejevą ir šaukia jam: -O aš jūsų visa valandą laukiu!

-Netiesa, – sako Tikakejevas, – aš viso labo prieš dvidešimt penkias minutes iš namų išėjau.

-Na, šito aš nežinau, – pasakė Koratyginas, – bet aš čia jau visa valanda.

-Nemeluokite!, – pasakė Tikakejevas. -Gėda meluoti.

-Maloningasis pone! – pasakė Koratyginas. -Pasistenkite galvoti ką sakote.

-Aš manau… – norėjo pasakyti Tikakejevas, bet jį pertraukė Koratyginas.

-Jeigu jūs manote… – pasakė jis, bet čia Koratyginą nutraukė Tikakejevas ir pasakė:

-Pats tu toks!

Šie žodžiai taip įsiutino Koratyginą, kad jis užsaudė pirštu vieną šnervę, o kita šnerve nusišnirpštė and Tikakejevo. Tuomet Tikakejevas išsitraukė iš krepšelio patį didžiausią agurką ir trenkė juo Koratyginui per galvą. Koratyginas stvėrėsi rankomis už galvos, parktiro ir numirė. Štai kokius didelius agurkus dabar pardavinėja parduotuvėse!

 

NETIKĖTOS IŠGERTUVĖS

Kartą Antonina Aleksejevna trenkė vyrui su antspaudu ir paliko atspaudą jam ant kaktos.

Mirtinai įsižeidęs Piotras Leonidovičius, Antoninos Aleksejevnos vyras, užsirakino tualete ir nieko neįleido.

Tačiau komunalinio buto gyventojai, jausdami stiprų poreikį įsigauti ten, kur sėdėjo Piotras Leonidovičius, nusprendė išlaužti užrakintas duris.

Matydamas, kad pralaimi žaidimą, Piotras Leonidovičius išėjo iš tualeto ir, sugrįžęs į savo butą, atsigulė ant lovos.

Bet Antonina Aleksejevna nusprendė persekioti savo vyrą iki galo. Ji priplėšė smulkių popieriaus skaitelių ir pažėrė jas ant lovoje gulinčio Piotro Leonidovičiaus.

Persiutęs Piotras Leonidovičius puolė į koridorių ir pradėjo plėšyti tapetus.

Šioje vietoje išbėgo gyventojai, ir, matydami, ką daro nelaimėlis Piotras Leonidovičius, puolė ant jo ir nuplėšė Piotro Leonidovičiaus liemenę. Piotras Leonidovičius pabėgo pas durininką.

Tuo metu Antonina Aleksejevna išsirengė ir pasislėpė kamine.

Po dešimties minučių Piotras Leonidovičius grįžo lydimas namo valdybos pirmininko. Neradęs kambaryje žmonos, Piotras Leonidovičius nusprendė pasinaudoti tuščio buto privalumais ir išgerti šiek tiek degtinės. Piotras Leonidovičius nubėgo už kampo parūpinti minimojo gėrimo.

Kai Piotras Leonidovičius išėjo, Antonina Aleksejevna išlindo iš kamino ir pasirodė namų valdybos pirmininkui nuogumo būsenoje.

Sukrėstas namų valdybos pirmininkas pašoko nuo kėdės ir nuskubėjo prie lango, bet, matydamas tvirto sudėjimo jauną dvidešimt šešerių metų moterį, staiga pasidavė laukinėms aistroms.

Tuo metu sugrįžo pralinksmėjęs Piotras Leonidovičius, nešinas litru degtinės.

Išvydęs, kas dedasi kambaryje, jis kilstelėjo antakį.

Tačiau jo sutuoktinė Antonina Aleksejevna parodė jam antspaudą ir Piotras Leonidovičius nusiramino.

Antonina Aleksejevna išreiškė norą dalyvauti išgertuvėse, bet griežtai su sąlyga, kad galės išlaikyti nuogumo būseną ir, priedo, sėdės ant stalo, kuris šiaip jau buvo skirtas susidėti užkandžiams prie degtinės. Vyrai susėdo ant kėdžių, Antonina Aleksejevna ant stalo, ir išgertuvės prasidėjo.

Negalima kalbėti apie higieną, jei jauna nuoga moteris sėdi ant to paties stalo, prie kurio valgoma. Dar daugiau, Antonina Aleksejevna buvo gana stambaus kūno sudėjimo ir neypatingai rūpinosi savo švarumu, taigi reikalai buvo gana bjaurūs.

Nepaisant to, jie ne už ilgo prisigėrė iki sąmonės netekimo ir užmigo – vyrai ant grindų, Antonina Aleksejevna ant stalo.

Ir komunaliniame bute įsivyravo ramybė.

 

APIE TAI, KAIP SUBYRĖJO VIENAS ŽMOGUS

– Sakoma, viso geros bobos – storašiknės. Ek, mėgstu didžiakrūtes bobas, man patinka, kaip jos kvepia,- tai pasakęs, jis ėmė augti į viršų ir, pasiekęs lubas, subyrėjo į tūkstantį mažų rutuliukų.

Atėjo kiemsargis Pantelejus, susėmė šiuos rutuliukus semtuvėliu, kuriuo paprastai surinkdavo arklių mėšlą, ir išnešė rutuliukus kažkur į galinį kiemą.

O saulė švietė kaip švietusi, ir prašmatnios damos kvepėjo puikiai kaip ir anksčiau.

 

NUTIKIMAS PETRAKOVUI

Štai sykį Petrakovas norėjo gultis miegoti, bet atsigulė šalia lovos, jis taip trenkėsi į grindis, kad guli ant grindų ir atsikelti negali.

Štai Petrakovas sukaupė paskutines jėgas ir atsistojo keturpėsčias. Bet jėgos jį apleido, jis vėl žnektelėjo ant pilvo ir guli.

Gulėjo Petrakovas ant grindų bent penketą valandų. Iš pradžių šiaip gulėjo, o paskui užmigo.

Miegas sustiprino Petrakovo jėgas. Jis atsibudo visiškai sveikas, atsikėlė, perėjo per kambarį ir atsargiai atsigulė į lovą. „Na, – galvoja, – dabar pamiegosiu.“ Ogi miego jau ir nesinori. Vartosi Petrakovas nuo šono ant šono ir niekaip užmigti negali.

Štai, tiesą sakant, ir viskas.

SAPNAS

Kaluginas užmigo ir susapnavo, kad tupi krūmuose, o pro krūmus eina milicininkas.

Kaluginas nubudo, pasikasė burną ir vėl užmigo, ir vėl susapnavo, kad jis eina pro krūmus, o krūmuose pasislėpęs tupi milicininkas.

Kaluginas nubudo, pasidėjo po galva laikraštį, kad seilėmis nešlapintų pagalvės, ir vėl užmigo, ir vėl susapnavo, tarsi jis tupi krūmuose, o pro krūmus eina milicininkas.

Kaluginas nubudo, apvertė laikraštį, atsigulė ir vėl užmigo. Užmigo ir vėl susapnavo, kad eina pro krūmus, o krūmuose tupi milicininkas.

Tuomet Kaluginas nubudo ir nusprendė daugiau nemiegoti, bet akimirksniu užmigo ir susapnavo, kad jis tupi už milicininko, o pro šalį eina krūmai.

Kaluginas ėmė šaukti ir blaškytis lovoje, bet nubusti jau nebegalėjo.

Kaluginas miegojo iš eilės keturias dienas ir keturias naktis ir penktą dieną atsibudo toks sulysęs, jog batus teko prie kojų prisirišti virvute, kad nenusmuktų. Duonos parduotuvėje, kur Kaluginas visados pirkdavo kvietinę duoną, jo nepažino ir įkišo pusiau ruginės.

O sanitarinė komisija, tikrinusi butus ir pamačiusi Kaluginą, palaikė jį antisanitariniu ir niekam tikusiu ir liepė kiemsargiui išmesti Kaluginą kartu su šiukšlėmis.

Kaluginą perlenkė pusiau ir išmetė kaip šiukšlę.

Reklama

6 Komentaras to “Daniil Charms “Nutikimai“”

  1. kai pamatau charmsą, vis pagalvoju apie g.beresnevičių ir jo pasakojimukus, aišku, pastarasis buvo turbūt nepalyginamai dievotesnis, bet vistiek kažkoks manding charmsovas . <>

    • gal yra kur suguldyti ant popieriaus tie pasakojimukai ir juos galima pasirekomenduot? Kažkaip nesu susidūręs su beresnevičium jokiais kanalais (apart kriminalinių kronikų ta istorija)

  2. Tik dabar perskaitei? Jei dar sąraše yra vietos, rekomenduoju šią – Saša Stanišic “Kaip kareivis gramofoną taisė“.

  3. mantozaurai – yra yra! mano akim labai gintaras rekomenduotinas. Šiaip religijotyrininkas jis buvo, bet prirašęs ir aktualių esė apie to meto nūdieną, ir nurautagalvių romanų, ir rimtų studijų apie religijas,o tie pasakojimukai, apie kuriuos aš čia, randami jo knygoj “Pabėgęs dvaras“, ištraukų gali tikrai rast tekstai.lt svetainėj man atrodo, ir nuspręst, ar verta knist bibliotekos lentynas ir ieškot. Ji nėra kažkokia lengvai įsigyjama knyga, kiek pastebėjau, vis išgraibstyta. Bet tikiuos patiks!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: