Archive for spalio, 2012

spalio 30, 2012

Septynios portugališkos naktys

1

Vilnius – Kaunas – Leeds – Faro – Albufeira.

Šioje kuklias keturiolika valandų trukusioje kelionėje labiausia įstrigo senutė su GRLA full-cap`u Kauno oro uoste ir Faro – Albufeira shuttl`o vairuotojas.

Sako, kad Portugalija yra antra po Graikijos. Gerai, kad portugalai rado aukso gyslą Angoloje, o tai su tokiu požiūriu galėtų būt ir pirmi. Pvz. shuttl`o vairuotojas renka pilną autobusą keleivių (t.y. apie 50 šiaurės ir labai šiaurės europiečių, norinčių pailsėti. Rinkimas vyksta apie 2 val.) ir visą tą laiką autobusas yra užvestas (viva ecologia i viva economia!). Bet vairuoja tai gerai.

2

Plius dvidešimt trys laukuose, vandenyne plius penkiolika ir pilnas pliažas besideginančių ir besimaudančių šiauriečių bei vietinių su paltais ir meškerikočiais rankose.  Žmonės kalba, kad čia ne Havajai, čia irgi būna šalta. O man kas, aš Baltijoj balandį maudžiausi…

3

Oras bjursta. Kaip ir maisto pasirinkimas restoranuose. Čia ne Havajai. Sako, arba mėsa arba žuvis. Žuvis ok, gal vaisiai būtų geriau, bet paragausim ir žuvies. Sako, užsidarysime nuo lapkričio, sezonas baigtas. Nesuprantu ką jie čia kalba ir verčiuosi ant kito šono, kad įdegis būtų tolygus.

read more »

Reklama
spalio 12, 2012

Kelionė į Akmenės rajoną

Ankstyvas rytas. Automobilis užsiveda užtikrintai. Valytuvas nuvalo rytinę rasą, veidrodėlius turi nusivalyti pats. Pirma pavara – automobilis šauna į priekį. Posūkio signalas mirksi ritmingai, maždaug 95 BPM. Posūkis į kairę ir pirma ilgesnioji tiesioji. Dar vienas posūkis. Kirtus dvi sankryžas reikia didinti greitį ir nusiteikti valandos trukmės kelionei viena kryptimi. Judėjimas paįvairinamas įvairaus tipo gyvenviečių kirtimu. Nuo mažų ir nereikšmingų iki mažų ir reikšmingų. Gyvenviečių gyventojai gyvena savo gyvenimus, kelių sekundžių įsibrovimas į jų matymo zoną nesukelia jokių papildomų emocijų nei įsibrovėliui, nei stebėtojui. Kelionė ilga, tikslas toli, daugiau ar mažiau išnaudojamos visos automobilio pavaros. Posūkio signalai taip pat. Sukama daugiausia į kairę. Kelionę apsunkina faktas, kad ta kryptimi judama pirmą kartą. Visgi faktas reikšmingos įtakos kelionės tikslo pasiekimui neturi. Akmenės rajonas pasiekiamas beveik laiku. O toliau jau visiškas WTF….

spalio 10, 2012

Yra apie ką susimąstyti

Ar kada nors susimąstei, kad Lietuva yra šių organizacijų narė: OSCE, UN, ICAO, ILO, UNESCO, ITU, UNIDO, FAO, Interpol,  WHO, ISO, UPU, EBRD, UNDP, IFC, IMF, WIPO, WCO, WMO, World Bank, MIGA, UNICEF, COE, IAEA, IMO, OPCW, CTBTO, WTO, WTO, NATO, EU.

Susimąstyk.

 

spalio 9, 2012

Išprotėjęs ir madingas vegetaras

Vakar lankiausi vegetariškoje kavinėje. Meluoju, tai buvo užužužužvakar. Teksto gimimo akimirką lankymosi faktas iš tiesų buvo “vakar“, tačiau šiandien, teksto redagavimo ir publikavimo dieną, pirmasis sakinys pavirto į akiplėšišką melagystę. Atleiskite. Galiausia lankymosi laikas šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Mažai reikšmės turi ir konkreti aplankyta vieta. Įdomumo dėlei (įdomumo dėlė, tai ta dėlė kuri siurbia kraują vien tik dėl įdomumo) atskleisiu paslaptį (galite skaityti ir kiti, ne tik įdomumo dėlės), jog ta aplankyta vieta buvo visai neseniai Totorių gatvėje atsidariusi vegetariška užeigėlė…. hmm… nepamenu pavadinimo. Pamenu tik tai, kad šalia jogos centro ir žaliavalgių restorano įsikūrusi kavinukė akivaizdžiai stokoja supratimo ir savo tapatybę suvokia tik per žalios spalvos sienas, žolių nuotraukas/portretus ir tibetietišką muziką. Juk natūralu – jei nevalgai mėsos, vadinasi smilkai smilkalus ir kalbi mantras. Tokia jų vizualinė, garsinė ir kvapinė savi-reprezentacija nustebina ir suglumina, tačiau meniu viską sustato į vietas. Vienintelė taisyklė – jokios mėsos, daugiau taisyklių čia nėra. Tai paaiškina tą vizualųjį chaosą. Tai paaiškina ir mano apsilankymo motyvus.

Tokios taisyklės, prisipažinsiu, man patinka. Prisiminęs kuklią viso gyvenimo mėsos nevalgymo patirtį, galiu drąsiai teigti – buvo visko. Mėsos nevalgau visą savo sąmoningai prisimenamą gyvenimą. Nors per visus tuos metus auklėjimo ir savi-auklėjimo perversmai bandyti vykdyti, tačiau jie buvo tokie fragmentiški ir nesėkmingi, kad nė neverti dėmesio. Jeigu ką tie priverstiniai perauklėjimai ir primena, tai nebent lemtingą apsisprendimo akimirką, kai man, ? (labai mažai) metų vaikui, buvo per prievartą pasiūlyta suvalgyti kepenėlių, o tos kepenėlės keliavo tiesiai (ant stalo, o tada) ant žemės. Vėliau fizinės prievartos nebebuvo. O apsisprendimas buvo toks tvirtas, kad moralinė prievarta kėlė juoką. Net ir apsiginklavus nepalaužiamu apsisprendimu, daugiau nei dvidešimties metų buvimo vegetaru patirtį galiu suskirstyti į kelis labai skirtingus etapus.

read more »