Archive for kovo, 2013

kovo 21, 2013

Bananų respublika #6 (specialus LKL įrašas)

1992 metų bronzinė svajonė papuošė kaklus ir medžiaginį medalių/ apdovanojimų pasportą. Pasportas organiškai priėmė Olimpiados apdovanojimą, kuris puikiai įsikomponavo prie kitų svarbių atminimų: du diplomai už pergales “Drąsūs – stiprūs – vikrūs”, geriausio vestuvių šokėjo prizas bei paskutinio skambučio medalis.

“Krepšinio pasaulyje” sekmadienio rytą buvo svarbiau nei rytinė malda, o noras turėti svajonių vietinį krepšinį ir aplink matomi pavyzdžiai užgožė visas baimes ir naivumo jūras. Namais lygiavomės į Skandinaviją, gėlės lauke turėjo būti tokios gražios kaip Vokietijoje, o krepšinis bei vietinė lyga privalėjo būti lyg NBA. Mes tiesiog svajojome ir norėjome būti geriausiais (arba geresniais).

Lygiuotis buvo sunku: trūko pinigų, patirties, žinių bei sėkmės. LKL naujokų birža* mirė lygiai taip pat greitai, kaip užsilenkė antroje LKL žvaigždžių dienoje laimėtas šaldytuvas, mat draugai į bendrabučio trečią aukštą nešė jį išdidžiai, tik, deja, gulščią.

Pompastikos netrūko niekur, kaip ir šampano butelių už kiekvieną taiklų metimą. Kažkur, kažką girdėję, kažkur kažką matę, gal Lenkijoj, o gal VHS kasetėj. Lenkiški žurnalai pristatantys NBA komandas atrodė it geriausios kokybės ir informatyvumo pavyzdžiai, nors prirašydavo ne ką mažesnių nesąmonių nei pirmakursis fizikas filosofijos įvado egzamine.

Taigi, specialioje Bananų Respublikos rubrikoje: pirmasis LKL sezonas ir komandų pristatymas Lietuvos Ryte. Pradedant įspūdingais komandų logotipais (daugiau jų, netgi spalvotų bus netrukus), baigiant žaidėjų batų, rūbų ir kitais dydžiais.

LKL bananai

Kauno Žalgiris:LKL bananai

read more »

Reklama
kovo 12, 2013

Bananų respublika #5

Mūsų laisvei jau 23-eji – vakar gentainiams išdidžiai priminė antraštės žiniasklaidoje. 23 solidus skaičius. Tokio amžiaus žmogus baigia universitetą, žiūrėk, dažnas sukuria šeimą bei atsiveda pirmuosius palikuonis arba bent jau susivokia, kad 23 yra vanadžio atominis numeris. 23-jų esi mažesnis idealistas nei buvai prieš kelis metus ir truputį mažiau naivus nei 1993-iaisiais, kuomet pasaulį išvydo šie reklamos šedevrai:

Ypatingu žaibobaimingumu išsiskiriančiam kraštui – ypatinga reklama:

2013-03-07 11.43.19

Matyt, koks nors lokalus Kašpirovskis pakuždėjo kas ką mano:

2013-03-07 11.43.46

read more »

kovo 5, 2013

Baliaus advokatas arba trys trumpi/nauji pastebėjimai sena tema

Vienok džiugu, kad balius yra tas giminės renginys (ir reginys), kuriame pastaruoju metu taip dažnai tenka dalyvauti. Mat šis giminystės ryšiais ir menkos bendravimo išvengiamybės siejamas socialinis junginys (giminė) turi ir kitokio tipo susitikimų. Vienais įdomiausių galima įvardinti pereinamuosius ritualus, kurie, sušaukiami nors ir retai, tačiau yra įspūdingi savo simboliniais aktais. Nors ne visi (šios kategorijos renginiai) yra laukiami.

Balius patenka į dažnai organizuojamų ir laukiamų renginių sąrašą. Pastaruoju metu jų surengta tiek daug, kad mano akyse balius idėjiškai nublanko ir nebegeba atnešti stebėjimo džiaugsmo ir kelia vis mažiau susidomėjimo. (Džiaugsmą ir susidomėjimą bei aprašymo norą kėlę visai neseniai. Štai daiktiniai įrodymai: https://mantozauras.wordpress.com/2012/12/06/koks-gyvenimas-puikus/ ir čia: https://mantozauras.wordpress.com/2010/03/09/kasdienybes-ritualai-balius/)

Visgi balius ir jo dalyvių iracionalumas nors ir pabodęs, tačiau moka sugeneruoti dar netirtų naujų situacijų. Štai trys nauji pastebėjimai iš naujausio baliaus bei (browsinu nuotraukas….) ech, deja… turėjo būti mini nuotraukų paroda “Rankinukai ir taburetės”, bet, deja…

Pastebėjimas nr.1 – balius yra absoliučiai nepažinus mobilių telefonų garsams. Oj, kam čia skambina? Katro čia dabar? Mano?

Pastebėjimas nr.2 – balius visada turi pirminius ir antrinius susigraudintojus. Pirminiai, tai dažniausia tie, į kuriuos nukreiptas visas dėmesys (solenizantai) ir sveikinimai. Antriniai, tai slapti ašarų spaudikai, besislepiantys kitiems už nugarų. Tačiau juos kaip nieką kitą graudiną nuoširdūs (nors ir ne jiems) skirti sveikinimai bei atsitiktiniai atsiminimai.

Pastebėjimas nr.3 – blaiviausias baliaus dalyvis yra ir kunigas ir advokatas. Visus išklausęs turi būtinai pateikti verdiktą, pateisinti nupasakotus nelogiškus veiksmus bei pabrėžtinai paskatinti teisinguosius. Laiku pritariamai sulinkčiojęs galva tiek kiek reikia ir ištaręs pozityvų žodį gali tapti giminės numylėtiniu. Nors trumpam. Bent vienam baliui.

kovo 1, 2013

Atvažiavau 11-tas

Vidurdienį iš sekmadienio į sekmadienį magistralinį kelią A-14 (Vilnius – Utena) įveikiau gal kokį penkišimtąjį kartą. O gal daugiau. O gal ir nedaugiau. Reiktų tikslesnių kalkuliacijų. Kalkuliacijų nepateiksiu – su skaičiais nebedraugauju nuo 9-tos klasės. Iki tol draugystė buvo stipri ir daug žadanti.

Nors regioniniai keliai buvo provėžoti ir teko ypatingai prisibijoti sniego liežuvių, tačiau baimės kilo ne laiku ir ne vietoj – čia juk magistralinis kelias! Legenda byloja, kad tokiu jis tapo 1987 metais sujungus senąjį ir naująjį kelio ruožus. Nors netrukus pateikiamas faktas niekaip negali būti teisingas, tačiau kažkaip tikiu, kad prisimenu tą senąjį kelio ruožą.

Egzistuoja legenda apie kelyje retkarčiais išnyrančias betonines atkarpas (bent kartą važiavęs žino apie ką aš). Kaip teigia (viena) legenda, greičiausia betoninės atkarpos čia atsirado kaip slaptas sovietų lėktuvų nusileidimo takas. Kita legendos interpretacija kalba apie betoną, kaip tankų žygį atlaikančią medžiagą. Abi istorijos abejotinos, bet pakankamai žaismingos ir galvojant apie magistralinių kelių fanų klubą – taikliai maskulistinės.

Visgi nei su viena iš šių legendų didesnio asmeninio santykio neturiu. Labiausia kas stringa į atmintį šiame kelyje, tai šalutiniai keliai ir miško takeliai, žvyrkeliai ir posūkiai kuriais visą vaikystę pravažinėjau keliaudamas su seneliu po vienkiemius, trikiemius, bažnytkaimius, cerkviakaimius ir pijokkaimius.

moskvich-412-03Kelionių būta tiek daug, kad per jas atradau (arba įgijau) keliavimo džiaugsmą. Tą, tokį tikrą. O gal jį visada ir turėjau. O gal tai ne džiaugsmas, o paprasčiausias smalsumas. O gal nepaprastas smalsumas. Kuo skiriasi paprastas ir nepaprastas smalsumas? Tas visuotinas keliavimo ir matymo džiaugsmas suformavo tokį esminį keliavimo jausmą, kad man vienodai įdomus ir visaip kaip nuostabus yra ir Turmantas, ir Jēkabpils, ir Londonas, ir Sėkešfegėrvaras.

Taigi, tose magistraliniu keliu markiruotose kelionėse ne tik mėgaudavausi vaizdiniais malonumais, ar pirštu-įsivaizduojamu lazeriu kirsdavau pušis, beržus, klevus, skaičiuodavau pakelės kuoliukus ar žaisdavau piršto slalomą tarp punktyrinių kelio juostų. Pradėjęs žaisti ralį tėčio bendradarbio tamsiai mėlyname Žigulyje, vėliau ralį žaidžiau praktiškai kiekvienoje kelionėje.

read more »