Archive for birželio, 2013

birželio 30, 2013

Savas ir svetimas Laimonas Briedis

Vilniomanija apspito Vilnių. Maždaug taip:

Nors pirkinių krepšyje buvo atsidūrę dvi knygos apie Vilnių, tačiau perskaičius jas abi, pirmosios ne tai kad nesinori lyginti su šia, net nesinori jos įvardinti. Apie citatų braukimą, nusirašymą ir paviešinimą net kalbos nėra. Summa summarum identiška kaina negarantavo identiškos rašliavos lygio. Taip visi medalių komplektai iškeliavo į Laimono namus. Jaučiau, kad noriu  braukti visa knygą nenutrūkstančia viena ilga juosta, bet pagailo pieštuko. Rinkausi daug atsakingiau. Galop kai kurios citatos jau dabar atrodo pakankamai neaiškios, reikalaujančios platesnio konteksto, bet tradicija yra tradicija ir jos reikia laikytis. Užvertus paskutinį lapą, be didesnių komentarų, citatų kratinys iš nuostabiai puikios (čia nevertinimas, čia šiaip, sakinio užpildymas dėl vizualinės eilučių darnos) Briedžio knygos:

Jeruzalė, kaip rojaus apraiška, įprasmina savanaudišką piligrimo kelionės tikslą – asmeninių nuodėmių atpirkimą. (10 psl.)

Jie jau niekada nesužinos, kad Vilnius – dvasingumo ir intuicijos matas, žavinga, o kartu ir pražūtinga pasala nepašvęstiesiems. (13 psl.)

Lietuvos krikšto klausimą prancūzų dvaras paliko spręsti popiežiui, kurio širdyje vis dar ruseno meilus palankumas misionieriškam riterių įkarščiui. (22 psl.)

 

read more »

Reklama
birželio 30, 2013

Sekmadienis pas močiutę

Rytas. Prisiminimas sakė kad sekmadienio, bet prisiminimą apgavo realybė. Sekmadienis dabar, o prisimintas rytas buvo neabejotinai trečiadienio. Neturiu jokių argumentų sakančiam – O kodėl ne antradienio? Taip, antradienio. Ypač jeigu poryt ketvirtadienis.

Savaitės diena, kaip ir prisimintojo amžius yra nenusakomi. Amžius galėtų būti maždaug tarp šešių metų ir šeštos klasės. Kas žinoma, tai paros laikas – rytas. Dar žinonomas vertinamasis jausmas – nepatinka. Ir kad ir kaip stipriai nepatinka, tačiau kiekvienas rytas prasidėdavo vienodai. Tingulys, pramerkta viena akis, nuotolinis pultelis apvyniotas peršviečiama izoliacija ir nevisada paklusniai jungiantis (o gal nepaklusnus buvo Tauras, o ne pultelis) kanalus, dažniausia sustodavęs ties šiuo:

Ir niekas kitas taip negarantavo fakto, kad šiuo metu yra vasara, kaip pridžiuvusios žaizdos ant kojų ir šis serialo prologas kiekieną rytą.

birželio 21, 2013

Paskutinė diena bėga (daug) greičiau. Sudiev, Krokuva

Pažadina kaimynai. Kvaila savas bėdas perkelti ant kitų. Pabundu pats.

Dušo ventiliacija dirba išdavikiškai ir “big dick” gan garsiai išlementa pono, o toliau pono fantazija nuvilnija per aukštus iš apačios ir viršaus, ir pas mane. Po minutės jau beria vokiškus žirnius, moteriškė pritariamai beria atgal. Keistas rytas. Lėktuvas po pietų.

Apsidovanoju dar vienu falafeliu. Gal ir be progos, bet protingai pasielgta. Traukinys į oro uostą sveikina visus varduvininkus, kaip ir autobusuose ir visur kitur. Traukinys neskuba, lėtai kerta liniją po linijos.  Aplink keliai, raizgynės be logikos ir šiek tiek su ja, keliai kerta bėgius  iš visų pusių zuja lenkai, veža ir važiuoja patys.

Vietinių lėktuvų terminalas tai kaip Kretingos autobusų stotis prieš perkeliant ją į geležinkelio stotį. Pateisindama savo išvaizdą, paskelbia apie lėktuvo vėlavimą. Bet lenkai gudrūs padarai, vėluoja valandąpem. Nes už dvi valandas jau tektų mokėti kompensacijas. Kylam, eurai nebirės. Bombardier propeleriai įsisuka, kaip ir mintys galvoje bei istorijos apie lėktuvų avarinius nusileidimus ir kitus vakarų pasaulio kasdienius diskomfortus, kuriuos nupasakojo laukime sutiktos ponios.

Sėdėmas Šopeno oro uoste supratau vieną. Tų vietų yra patinkančių ir nepatinkančių ir tik išeidamas iš patinkančių pajuntu, kad lyg kažką ten būčiau palikęs, gal maišelį ar telefoną, gal knygelę, gal akmenėlį ar dar ką. Matyt, tokiose vietose palieki kažką daugiau, ką nupasakot yra sunku ir įdomu maždaug tiek pat, kiek pasakot apie paskutinę kelionės dieną… Buitis kalą metafizikai, kaip Chožuvo Ruch kalė Vilniaus Žalgiriui Chožuve devymdevintais…

birželio 12, 2013

Praeinam, dujos štai ten, ponios ir ponai. 3x Krokuva

Treti pusryčiai. Šalia sėdintys kinai nekalba su niekuo. Kaip ir aš. Tik kitaip nei aš jie trise, o aš vienas. Jie nekalba tarpusavyje, o aš su savimi kalbu nuolatos. Aprašytuoju momentu su savimi kalbėjau apie kinus, kurie nekalba su niekuo. Kaip ir aš. Tik kitaip nei aš jie trise, o aš vienas. Jie nekalba tarpusavyje, o… Prakalbo! apie obuolius ir bandeles.

Paskutiniame sakinyje įvelta ir šiokių tokių spekuliacijos elementų, nes obuolį ir bandelę pasiėmiau aš, jie galėjo kalbėti ir apie sūrį bei sveikatą. Tai tikrai nedaro įtakos mano tolesnei dienos eigai. Didesnę įtaką padarė 1943 m. išspausdintas straipsnis „Žmogaus motyvacijos teorija“. Pasistiprinęs, aklai klausydamas Maslow ir jo straipsnio, pasistiprinu ir keliais puslapiais Borowskio rašinių apie tuos pačius 1943 m. tik apie kiek kitokią motyvaciją Aušvico stovykloje. Nusprendžiu tučtuojau ten nuvažiuoti. Ši idėja ne tokia jau kvaila kai esi Krokuvoje, mat užtenka nuvykti į autobusų stotį ir vietiniu autobusu, lyg iš kokios Utenos į Rokiškį, gali ten lengvai nukakti. Kai esi aukštas žmogus tai kakti tenka ir sunkiau.  Kalbu apie nepatogias sėdynes ir Pūko Polska radijo analogą. Radijas su ūgiu neturi nieko bendro.

Autobusas

read more »

birželio 4, 2013

Antra dalis Krokuvoje. Pasiektas tikslas.

Antra diena Krokuvoje yra didžioji diena Krokuvoje. Ir tik Sero Sandfordo Flemingo dėka sugebėjau nepramiegoti didžiojo didžiosios kelionės įvykio. Ne, tai ne homoseksualus prisipažinimas, o labiau džiugesys dėl laiko juostų išmąstymo. Tris kart valio ir du kart kirtus geležinkelio bėgius, maždaug po poros valandų, viskas buvo baigta.

TO DO sąraše “perskaityti pranešimą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje”, apsukusi ratą su persėdimu, nutūpė varnelė. Varnelė užvadinta Vilnius University, bet kažkodėl su prierašu Litwa. Litwa yra Litwa, mat tuo pat metu buvo ir Stany Zjednoczone Ameryki paskui kurių raudonas vilnones kojines reveransiškai lankstėsi pan direktor, kuris vienas prie pusantro atrodė kaip Gustlikas iš “Keturi tankistai ir šuo”.

2013-05-23 16.06.32

Bėgių kirsti nebereikėjo, reikėjo lankytinų objektų sąrašo. Sąraše pirmu numeriu atsirado Šindleris. Už Šindlerio įtraukimą į Manto turistinį sąrašą filmo, greičiausia, nenusipelnysiu, bet būsimi biografai tesužino, kad Krokuvos žemėlapyje sužymėti simboliai (kavinė, plokštelių parduotuvė ir t.t.) yra apgaulingi ir mane patį klaidinti pradėjo jau po valandos. Ir vis tie meniniai užmanymai…

read more »