Praeinam, dujos štai ten, ponios ir ponai. 3x Krokuva

Treti pusryčiai. Šalia sėdintys kinai nekalba su niekuo. Kaip ir aš. Tik kitaip nei aš jie trise, o aš vienas. Jie nekalba tarpusavyje, o aš su savimi kalbu nuolatos. Aprašytuoju momentu su savimi kalbėjau apie kinus, kurie nekalba su niekuo. Kaip ir aš. Tik kitaip nei aš jie trise, o aš vienas. Jie nekalba tarpusavyje, o… Prakalbo! apie obuolius ir bandeles.

Paskutiniame sakinyje įvelta ir šiokių tokių spekuliacijos elementų, nes obuolį ir bandelę pasiėmiau aš, jie galėjo kalbėti ir apie sūrį bei sveikatą. Tai tikrai nedaro įtakos mano tolesnei dienos eigai. Didesnę įtaką padarė 1943 m. išspausdintas straipsnis „Žmogaus motyvacijos teorija“. Pasistiprinęs, aklai klausydamas Maslow ir jo straipsnio, pasistiprinu ir keliais puslapiais Borowskio rašinių apie tuos pačius 1943 m. tik apie kiek kitokią motyvaciją Aušvico stovykloje. Nusprendžiu tučtuojau ten nuvažiuoti. Ši idėja ne tokia jau kvaila kai esi Krokuvoje, mat užtenka nuvykti į autobusų stotį ir vietiniu autobusu, lyg iš kokios Utenos į Rokiškį, gali ten lengvai nukakti. Kai esi aukštas žmogus tai kakti tenka ir sunkiau.  Kalbu apie nepatogias sėdynes ir Pūko Polska radijo analogą. Radijas su ūgiu neturi nieko bendro.

Autobusas

Pakeliui į Aušvicą keisti jausmai plūdo bangom. Sugalvojau, kad aplinkoje užsikonservavę labai daug žmonių baimių. O ir kontekstas tobulas pasinerti į tokio tipo išgyvenimus. Lengvas lietus ir sunkus rūkas. Kai jau pradėjau artėti prie katarsio, o baltiška bosanova grotuve buvo nutildyta iki 5 proc… gavau sveikinamo turinio žinutę nuo Omnitel. Sveiki atvykę į Lenkiją, sako man automatizuotos Zabulis. Tai kad aš jau apie išvykimą mąstau, mielas Antanai. Tėvynė yra tėvynė. Visada su priekaištu, visada ne laiku, visada.

Apipasakoti šios vietos neįmanoma. Aušvicas jau nebe tas, koks buvo kažkada. Ir niekada tokiu nebus.

2013-05-24 16.15.05

Puoliau sukti galvą, ko gi čia važiavau. Kodėl kiti čia važiuoja? Tikisi stebuklo, siaubo, mistinės auros, kurią patys ir naikina. Fast food kioskutis prie karimo stulpo stovyklos rimtį trikdo daug mažiau nei viename iš barakų netikėtai lizdą susukusi ir įsikūrusi paukščių šeimyna. Ji trikdė ne tik wow amerikoną (būtent amerikoną, o ne amerikietį) bet ir vietinę gidę. Taip ir įsivaizduoji ūkvedį Zbigniewą su lazda krapštantį lizdą. Dėl šventos ramybės, aišku.

Barakas

Belieka grįžti atsistojus. Ne visai iš pagarbos. Iš pasirinkimo keliauti vietiniu autobusu. Ta proga apmąstai dalykus, nesnaudi, linguoji pagal vietinį Pūką, svajojį apie falafelį, kurį ir suvalgai netikėtai atrastoje mieloje kavinukėje prie pat paminklo Žalgirio mūšiui. Tyliai, ramiai, kaip ir visos kelionės metu. Valgant falafelį Borowskis nesiskaito. Etika čia ne prie ko. Nesiskaito ir tiek.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: