Savas ir svetimas Laimonas Briedis

Vilniomanija apspito Vilnių. Maždaug taip:

Nors pirkinių krepšyje buvo atsidūrę dvi knygos apie Vilnių, tačiau perskaičius jas abi, pirmosios ne tai kad nesinori lyginti su šia, net nesinori jos įvardinti. Apie citatų braukimą, nusirašymą ir paviešinimą net kalbos nėra. Summa summarum identiška kaina negarantavo identiškos rašliavos lygio. Taip visi medalių komplektai iškeliavo į Laimono namus. Jaučiau, kad noriu  braukti visa knygą nenutrūkstančia viena ilga juosta, bet pagailo pieštuko. Rinkausi daug atsakingiau. Galop kai kurios citatos jau dabar atrodo pakankamai neaiškios, reikalaujančios platesnio konteksto, bet tradicija yra tradicija ir jos reikia laikytis. Užvertus paskutinį lapą, be didesnių komentarų, citatų kratinys iš nuostabiai puikios (čia nevertinimas, čia šiaip, sakinio užpildymas dėl vizualinės eilučių darnos) Briedžio knygos:

Jeruzalė, kaip rojaus apraiška, įprasmina savanaudišką piligrimo kelionės tikslą – asmeninių nuodėmių atpirkimą. (10 psl.)

Jie jau niekada nesužinos, kad Vilnius – dvasingumo ir intuicijos matas, žavinga, o kartu ir pražūtinga pasala nepašvęstiesiems. (13 psl.)

Lietuvos krikšto klausimą prancūzų dvaras paliko spręsti popiežiui, kurio širdyje vis dar ruseno meilus palankumas misionieriškam riterių įkarščiui. (22 psl.)

 “Sudie, lietuvių žeme, sveika lik. Čia nenorėčiau aš būt, net jei tapčiau dievu.” (36 psl.)

<…> nes daugiau keliavo ir skaitė, veikė ir priešinga tendencija: pažinti dar nereiškia pamėgti. Informacija atvėrė akis, bet kartu žadino nepasitenkinimą. (41 psl.)

Negana to, Kristupas stropiai saugojo viengungius (senbernius), nešikus, daržininkus, knygrišius, epileptikus, strėlininkus, veltinių vėlikus nuo visokiausių negandų ir gebėjo nuslopinti dantų skausmą. (53 psl.)

Plica polonica (lenkiškasis kaltūnas) (60 psl.)

Vilnius buvo tarsi kelionė atgal pažangos laiptais <…> (69 psl.)

<…> Lietuva, deja, yra nutolęs kraštas ir šviesi mintis ten skverbiasi lėtai. (72 psl.)

Nors ir pažangiai mąstanti, Edukacinė komisija nuolat susidurdavo su finansiniais nepritėkliais ir “sarmatiškąja inercija”, raginusia priešintis naujovėms. (73 psl.)

<…> kur nešališkos stebėtojo akys neranda trūkumų ir netobulumo. (79 psl.)

Pamažu pradedu pratintis ir prie šios originalios tautos papročių <…> (79 psl.)

“Ilgi drabužiai dar pakenčiami, nors jie ir ne patys gražiausi, bet skustos galvos, kad ir kaip tai būtų švaru ir patogu, atrodo negražiai ir bjauroja ne vieną gražų vyrą” (79 psl.)

<…> sunki kalba iškraipo lūpas. (79 psl.)

<…> čia ji regės žmones tuo beviltiškesnėje padėtyje, kuo mažiau jie patys suvokia tokioje padėtyje esą <…> (83 psl.)

<…> reikėtų visai kitų spalvų, norint pavaizduoti korupciją tos tautos, kuri prie savo barbariškumo ir tamsumo pridėjo prancūzų ydas bei ekstravagantiškumą.” Netgi gamta Lietuvoje velka visuotinį nuodėmių jungą. (90 psl.)

<…> Ulubris buvo pelkių apsemta vietovė, kamuojama maliarijos, dėl to labia nuskurdusi ir apleista <…> Taigi Ulubris, pagal klasikinę antologiją, buvo kartėlio kupina atstumties vieta, kurią dare saldesnę būsimo šlovės viltys. Tokios lemties vylėsi ir Forsteris, kurdamas Vilnių kaip Gerosios Vilties iliuziją. Jo žmona, kaip visada pragmatiškesnė, labiau pasitikėjo realiap politika negu metafizine klasika. (93 psl.)

Ligonė pablogėjo, matyt, prisidėjo sielvartas dėl skurdo. <…> Lenkai paprastai užjaučia gydytojus dėl juos ištikusių nesėkmių, net vargiai dovanojo gražios moters mirtį. (109 psl.)

<…> lyg Delfų pranašas, o ne karvedys: “Tebus įvykdyta lemtis ir Rusija sutriuškinta iš mano neapykantos Anglijai” (110 psl.)

<…> toks iš tikrųjų yra prancūzo kareivio charakteris: po mūšio – meilė, po meilės – mūšis. (123 psl.)

Keistai sukurtas tas žmogaus protas – regimos kančios retai kada sulaukia nuoširdžios užuojautos, o įsivaizduojamos nelaimės ir vargai ištirpdo įpročio ir filosofijos šarvus <…> (137 psl.)

Rusų tautinio karo atstovui nieko daugiau neliko, tik mirti. Ir jis numirė. (152 psl.)

<…> štai ir pervažiavai per visa Lietuvą, nors, tiesą sakant, nieko nesupratai. (162 psl.)

<…> Dostojevskis yra sakes, kad Azijoje rusai yra europiečiai, o Europoje jie tampa azijiečiais. (173 psl.)

“Vilniaus žemėlapis, – rašo Monty, – atrodo lyg veidas seno žmogaus, kuris galbūt nugyveno ilgą gyvenimą, bet niekada iš esmės taip ir nepatyrė svarbiausių, esminių lūžio momentų.” (200 psl.)

<…> atrodo žaviai, near pagrindinės aikštės, galinčios suvienyti miesto gyvenimą. Visos aikštės, kaip ir kreivos šio miesto gatvelės, atsirado iš užgaidos”, (202 psl.)

Iš esmės filmas, kaip ir Doblino pasakojimas, yra praeities skeveldrų projekcija, nukreipta į ateities peržiūrą, kurioje istorijos ir vaizduotės vaidmenys persigrupuoja. (232 psl.)

<…> Doblinas sukūrė politinį pokario Europos lozungą: “Nūdienės valstybės – tai tautų kapinės” (236 psl.)

“Vilne mums ne šiaip miestas, o idėja” (243 psl.)

<…> Šiandien Gedimino pilis jau nebe tos išvaizdos <…> Lenkų “restauruotą” pilį galėčiau charakterizuoti šitaip: tai ne pilis, o Vilkaviškio geležinkelio stoties vandens siurblio bokšto viršūnė” (247 psl.)

Doblinas miesto panorama apžvelgia irgi apgaubtas praeities debesų, bet reginio idilę jis apstato istorinio farso pastoliais <…> (247 psl.)

Šiuolaikinis Vilnius pastatytas ant istorinio melo, sąmoningai sukurtos legendos, kad praeitis nebeturi gyvų liudytojų, teišlikę vien palaikai ir griuvenos, kurias galima suardyti, iš naujo surinkti, o paskui vėl išmėtyti. (255 psl.)

Yra vienas Vilnius – Vilnius, atsiveriantis akims, ausims, nosiai ir kitiems pojūčiams. Visas pasaulis sutaria, kad šis Vilnius yra vienas gražių Europos miestų. Kaip miestas, jis pernelyg daug prisikentėjo, bet jo kančios taip glaudžiai susipynusios su žmonių kančiomis, kad imi galvoti apie jį kaip apie asmenį, – jaučiantįm žmogiškai tvirtą. Yra ir kitas Vilnius – pavienio žmogaus Vilnius, jį susikuri pats sau. Tas Vilnius tampa autobiografijos dalimi. Pirma kartą atvykęs į Vilnių jaučiausi, lyg jau daug kartų būčiau čia lankęsis, tarsi “aš buvau tave praradęs”. Jis jau buvo pažįstamas kaip sapnas. (270 – 271 psl.) 

Liejyklos gatvė

Kad taip save pasigimdyt

pries šimtmetį, pūkus nutrynus,

pro langą soda pamatyt,

kryžius dvigalviškos Kotrynos;

išsižadėt mamos, žagsėt

grubioj akivaizdoj lorneto,

su šlamšto karučiu judėt

geltonom gatveliūkštėm geto;

pas lenkišką panelę būt.

įsimylėt ją begaliniai;

Galicijoj už Tiesą žūt.

sulaukus Pirmo pasaulinio,

už Carą, Šalį, – arba spjaut,

nuo peisų išvaduoti žandus.

ir į Pasaulį Naują maut,

per bortą vemiant į Atlantą.

 

Brodskis (1971) (273 psl.)

Nepažįstamas Vilnius Jacobsonus pasitiko apnuoginta tuštuma – kelias iš oro uosto į miestą ėjo pro Rasų kapines, ir tai buvo tarsi netekties ženklas.

“Automobilis. Dar vienas. Pagaliau praeina pora. Dar viena pora laukia autobusų stotelėje. Milžiniškas raudonas saulės kamuolys išdidžiai pakimba ant dantytų medžių viršūnių horizonte. Išnyra keli daugiabučiai. Net ir jie atrodo negyvenami. Tik kai kelias įsisuka į smarkiai apaugusius mišku kapines, supamas įmantrios žemučių kalvų, daubų ir akmenuotų kauburių topografijos, atsiduriame lyg ir minioje. Ją sudaro vien akmeninės ir bronzinės figūros: angelai, žmogaus dydžio Jėzus su kryžium ant pečių ar jau nukryžiuoti, daugybė Marijų nuleistomis galvomis ir išskėstomis rankomis. Yra ir keletas mirusių žmonių, viliknčių durtiniais, skulptūrų. Aukščiausią valandėlę nušviečia atsitiktiniai saulės spinduliai. Paskui susieina ir išsiskiria dar du keliai – ir štai mes jau Vilniaus senamiesčio pakraštyje. (277 psl.)

Reklama

One Trackback to “Savas ir svetimas Laimonas Briedis”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: