Kalvarijų (turgaus) (pirkimo) kryžiaus keliai

Vilnius turi savo Kalvarijos arba Golgotos kalną (vardas kalno ant kurio buvo nukryžiuotas legendinis Jėzus Kristus). Tas pats Vilnius turi Kalvarijų turgų, kuriame kartais jautiesi kaip jaučiasi keliais kryžiaus kelią einanti aštuoniasdešimtmetė. Arba nesijauti, nes nė nenutuoki kaip ji jaučiasi. Visaip būna.

Visaip būna ir kai turguj (kam? naudininkas) suteiki mistifikuotą galią parduoti tai, ko nerandi kituose prekybos taškuose. Turgaus reikšmės nykimas lyg ir sufleruotų, kad praktiškai viską gali įsigyti kituose prekybos taškuose, tad pirmą sakinį reiktų patikslinti: „kai nerandi už tokią kainą, kurią norėtum mokėti“…

Visgi į kainą dažnai pamirštame įskaičiuoti ir daugiau dedamųjų nei vien tik banaliąją skaičiaus išraišką ant žalio, gelsvo ar balto rombo formos lipduko. O kur dar visa eilė veiksmų bei poveiksmių, žingsnių bei tiptopų, kuriais nukeliauji iki galutinio sandorio sudarymo.

Praeitą sekmadienį, dėdamas žingsnį po žingsnio, keliavau pirkti pakaitalo susidėvėjusiam Iphone pakrovėjo laidui. Beveik 70 litų už laido gabalą (oficialiuose šaltiniuose), kuris tarnaus max 2 metus atrodė nepriimtina kaina, tad rinkausi turgaus alternatyvą. Alternatyvų buvo ir daugiau, o ir pačią kelionę bei veiksmų seką galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines ir vieną šalutinę temą. Pagrindinės: a. prekeivio pasirinkimas ir b. sandorio legitimumo bei prekių kokybės išskirtinumo argumentacija. Šalutinė:  c. vinilinių plokštelių įsigijimas.

 show_foto

  1. Prekeivio pasirinkimas

Kalvarijų turguje pardavėją išsirinkti yra labai paprasta. Konkrečiam telefono pakrovėjo laido įsigijimui turėjau tris alternatyvas:

Pirmas kioskas buvo pustuštis, ženklas “atidaryta” invertuotas t.y. priklijuotas taip, kad viduje esantys mato “atidaryta”, o einantys pro šalį mato “atyradita” (ženklas, matyt, naudojamas autoinformacijai, kad pardavėjas pats susigaudytų kaip yra). Visgi paties pardavėjo nebuvo, kaip ir nebuvo jokių prekių tik tariamų prekių nuotraukos, it kokios Putinui paruoštos butaforijos. Putino ten irgi nebuvo. O gal ir buvo. Trūksta duomenų.

Antras kioskas žvilgsnį pagavo didesne prekių gausa. Skirtingai nei pirmame kioske, šiame visos prekės egzistavo.  Visgi tą pačią akimirką kai nusprendžiau kad GAL ir verta čia užsukti, pardavėjas paleido klasikinį (pastiprintą nosies turinio įtraukimu į gerklę) skreplį praktiškai man po kojomis. Nesu tikras ką tiksliai šis gestas reiškia, tad interpretavau jį savaip. Į vidų užeiti atsisakiau.

Praėjęs trečią kioską nepastebėjau nieko blogo. Prisiartinus nieko neįvyko. Įsidrąsinęs užėjau į vidų ir įsigijau tai ko ieškojau. Septynis kartus pigiau nei alternatyva oficialiose pardavimų vietose už daiktą, kurio tikroji vertė du kartus mažesnė nei įsigyta septynis kartus pigiau. Taip, daiktas made in china ir design in altornia. Tačiau pardavėjas ryžtingai apgynė išsirinktą prekę, tad dvejonėms vietos neatsirado.

  1. sandorio ir daikto kokybės argumentacija:

Įdomiausia yra tai, kad net ir atlikus pirkimo aktą ir nė neparodžius mažiausios abejonės dėl pardavėjo už prekę pareikalautos pinigų sumos, pastarasis vis tiek gynė sandorį:

–       Kiek kainuoja šitas laidas?

–       Šitas? Dešimt. Bet čia labai geras.

–       Tai ok, imu.

–       Jo, dešimt gera kaina, kitur po dvylika.

–       Aha, ok….

–       Anskčiau buvo ir penkiolika, bet aš laikau dešimt. Mažiau gal uždirbu, bet neapgaudinėju žmonių.

–       Ok, ok, ačiū, viso gero.

–       Viso ko geriausio!

  1. vinilinių plokštelių įsigijimas

Viso ko geriausio radau vinilinių plokštelių dėžėje.

Sutaupyti pinigai dažnu atveju praranda savo tikrą vertę ir norisi kuo greičiau juos investuoti į menko reikalingumo artefaktus. Įvertinęs, kad galiu rasti ir gan didelio reikalingumo artefaktų, patraukiau link sendaikčių kiosko. Su didžia pagarba pasveikinęs kioskio savininką, ilgai ir maloniai sklaidžiau kalną plokštelių, kol pirkinių krepšio bei sutaupytų pinigų tuštumos neužpildė štai tokie malonūs ir netikėti sekmadienio pirkiniai:

Jean Michele Jarre (klausiau tik A pusę)

Velnio Nuotaka (klausiau tik A pusę (iš dviejų plokštelių)

Edit Piaf (nuostabi nuostabi nuostabi)

The Police (nei karto neklausiau)

Džiugiai parneštos plokštelės krito į bendrą krūvą, nes šiuo metu patefono vis dar neapleidžia prieš gerą mėnesį pirkti The Prodigy. Ir iš tiesų, kaip maloniai traška grojamas vinilas. Nuvalai dulkes nuo adatėlės ir vinilas netraškėdamas džiugina toliau…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: