Archive for ‘Apie mane’

balandžio 21, 2015

Svarbiausia dalintis

Vaikystėje, kai tuštindavau slaptą mamos saldainių krepšį, visada galiausia palikdavau vieną saldainį jame ir niekada krepšio visiškai tuščio. Ne todėl, kad mama prarastų argumentą „kas suvalgė VISUS saldainius”. O todėl, kad reikia dalintis tam, kad pats kažką gautum. Netgi jeigu tai kregždutės ar baliaus ananasiniai.

Dalinuosiu nauju bendraautorystės projektu, kuriame nėra jokių išvadų, o tik didesni ir mažesni pastebėjimai, detalės ir smulkmenos, kurias verta užrašyti, kurios pasimiršta, kurias galime užfiksuoti ir jomis pasidalinti. Paskaitęs pridėk kažką nuo savęs. Vis vien visaip buvo.

http://90puslapiu.lt/

balandžio 6, 2015

Alfonsas Nyka – Niliūnas: Dienoraščio fragmentai 1938 – 1975

Senelis prie Kūčių stalo skaitydavo ištrauką iš maldaknygės. Tiksliai nežinau kokios, sunku buvo atsekti. Nelabai ir rūpėjo. Skaitydavo lėtai, didingai, taupydamas kiekvieną žodį. O gal tiesiog prastai matė, dėl to nebuvo kur skubėti. Skaitė po puslapį ar tris kasmet. Šioje vietoje taupė. Kuo daugiau puslapių liks maldaknygėje, tuo daugiau Kūčių ir skaitymų lauks ateityje. Taupymas, deja, nepadėjo.

Taupus maldaknygės skaitymas sukūrė jaukią tradiciją, intymų ir pagarbų santykį su skaitomu tekstu. Nieko panašaus nesugebėjo atkurti skaitymą perėmę giminaičiai. Kažkaip panašiai skaičiau Nykos – Niliūno dienoraščius. Buvo keista, bet ši knyga tapo ta knyga, kurios puslapius, pastraipas, sakinius taupiau. Svarbiausia buvo skaityti nepervargus, kad tik nuovargis neverstų puslapių robotiškai sunkiai ar peteliškiškai per daug lengvai. Nors buvo visaip.

Tradiciškai rinkau ištraukas, nors praktiškai kiekvienas sakinys vertas būti čia, kaip kad esantys čia buvo braukiami gan atsitiktinai ir, kaip visada, labai akimirkiškai.

Maloniausia buvo su autoriumi klaidžioti po pažįstamas vietas. Ne tik Kalinausko gatve ar Gedimino prospektu Vilniuje.

read more »

kovo 29, 2015

Akių kontaktas

Statybos techninis reglamentas nurodo, kad patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Laikykime šį patarimą statistiniu viduriu, nes patalpų būna įvairių. Vienų lubos plaukus šiaušia į kadais madingą ežiuką, o kai kurių lubos taip aukštai, kad nė nekyla vaikiškas noras šoktelti ir pasiekti jas. Trys metrai yra geras aukštis. Beveik simbolinis. Lietuviai reglamentą galėtų pareguliuoti ir kilstelti normą dar penkiais centimetrais. Tada lubų aukštis būtų trys metrais penki centimetrai, būtent toks yra krepšinio krepšio aukštis, o tiksliau lanko. Nuo žemės.

Kadangi „užaugęs turėjau būti Saboniu“

read more »

gruodžio 14, 2014

Du šimtai devyniasdešimt penkios dienos tylos

Paskutinis tinklaraščio įrašas datuojamas vasario 21 dieną. Tą diena yra gimęs Jonas Baldvinas Hannibalssonas, tad diena kaip ir gera. Tačiau tą pačią, ką tik išgirtą, vasario 21 dieną prasidėjo Žanos d’Ark teismas, pradėta Osvencimo statyba, o tokie faktai negali būti priimami ramiai. Tokie faktai priimami rimta veido išraiška, surauktais antakiais ar mąsliu liūdesiu. Visaip. Tik ne ramiai.

Ramiai buvau priėmęs tinklaraščio nepildymo politiką. Meluoju. Kaip tikras politikas, matyt. Nemeluoja tik netikri politikai. Priėmęs buvau neramiai, tiesiog kitaip nesigavo, nes laikai buvo neramūs. Dabar irgi neramūs, bet ramybė pati neateina į duris nepasibeldžia, ant sofos neatsisėda, kavos / arbatos nepaprašo. Ramybę, o tiksliau erdvę ramybei turi susikurti kaip skautas sukuria laužą iš sausų pagalių, žiežirbos ir noro eiti į miško žygį.

Kuriu. Bandau kurti. Tinklaraštį prieš penkerius metus kurti pradėjau irgi ieškodamas ramybės. Simboliška. Simboliška ir tai, kad tinklaraštį prenumeruoja tiek žmonių, kiek jų gyvena Žeimelių kaime. Beveik tiek. Keli stengiasi laikytis nuosaikiau ir nepakliūti į mano įtakos sferą. Pakliuvusiems pažadu, kad tylos, matyt, bus mažiau. Triukšmo taip pat. Kiek daugiau ramybės ir nebeskubėjimo. Skubėti nėra kur, nes kai nuskubėsi norėsis atskubėti atgal. Arba ne. Visaip būna.

vasario 6, 2014

„Gražiausios“ Interpolo ieškomos nusikaltėlės

Kuomet žiniasklaidos priemonės stokoja noro rašyti puikius straipsnius, dažna griebiasi pigaus, it šokoladas „Fregata“, triuko ir paskelbia kokį nors nevisai vykusį dešimtuką. Žmonės, it pradinukai devyniasdešimt septintais, neturėdami to lito ir kelių centų „Manijai“ ar „Dar Du“, nenorom perka „Fregatą“. Valgo, nes de jure skanumynas, o de facto kažkoks absurdas. Taip ir aš,  kaip tas vaikas iš devym-septintų ar „Delfi“ iš du-tryliktų (t.y. du-keturioliktų. Kaip pradinukas devym-septintais padariau klasikinę metų rašymo metų pradžioje klaidą) skaitovus į  savo raštų krautuvėlę grįžti vilioju brukdamas „Fregatą“.

 x204927_p1„Fregata“:

Aną dieną netikėtai atsidūriau Interpolo svetainėje. Kiekvienas internautėjantis pilietis žino, kad geras pusvalandis skiria Wikipedia straipsnį apie Maidaną nuo straipsnio apie Islandijos žvejus-aiškiaregius ar Interpolą.

read more »

gruodžio 24, 2013

Kalvarijų (turgaus) (pirkimo) kryžiaus keliai

Vilnius turi savo Kalvarijos arba Golgotos kalną (vardas kalno ant kurio buvo nukryžiuotas legendinis Jėzus Kristus). Tas pats Vilnius turi Kalvarijų turgų, kuriame kartais jautiesi kaip jaučiasi keliais kryžiaus kelią einanti aštuoniasdešimtmetė. Arba nesijauti, nes nė nenutuoki kaip ji jaučiasi. Visaip būna.

Visaip būna ir kai turguj (kam? naudininkas) suteiki mistifikuotą galią parduoti tai, ko nerandi kituose prekybos taškuose. Turgaus reikšmės nykimas lyg ir sufleruotų, kad praktiškai viską gali įsigyti kituose prekybos taškuose, tad pirmą sakinį reiktų patikslinti: „kai nerandi už tokią kainą, kurią norėtum mokėti“…

Visgi į kainą dažnai pamirštame įskaičiuoti ir daugiau dedamųjų nei vien tik banaliąją skaičiaus išraišką ant žalio, gelsvo ar balto rombo formos lipduko. O kur dar visa eilė veiksmų bei poveiksmių, žingsnių bei tiptopų, kuriais nukeliauji iki galutinio sandorio sudarymo.

Praeitą sekmadienį, dėdamas žingsnį po žingsnio, keliavau pirkti pakaitalo susidėvėjusiam Iphone pakrovėjo laidui. Beveik 70 litų už laido gabalą (oficialiuose šaltiniuose), kuris tarnaus max 2 metus atrodė nepriimtina kaina, tad rinkausi turgaus alternatyvą. Alternatyvų buvo ir daugiau, o ir pačią kelionę bei veiksmų seką galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines ir vieną šalutinę temą. Pagrindinės: a. prekeivio pasirinkimas ir b. sandorio legitimumo bei prekių kokybės išskirtinumo argumentacija. Šalutinė:  c. vinilinių plokštelių įsigijimas.

 show_foto

read more »

rugsėjo 23, 2013

Lietus neišgąsdino šio įrašo autoriaus

Kai kurie dalykai, detalės, frazės, dainos, taip gudriai užskvotina gabalėlį smegenų, kad nepageidaujamą gyventoją prisimeni tada, kai jis pats apie save primena. “Lietus Lietuvoj, lietuuuus Lietuvoj” niūniavau šį rytą duše ir puft (kopiraitas Lavrinovič) lietus tikrai Lietuvoj! Neveltui Lietuvos Parameteorologijos tarnyba šarvuoto raitelio ietį pakeitė skėčiu – ruduo šlapiais batų priekiais ir aplyta kaire ranka (nes dešinė neša skėtį) tvirtu žingsniu žengė į kiemą. Belieka tik nustoti gailėti taip netikėtai pasibaigusios vasaros ir neišsigąsti lietaus, kurio, kol kas, neišsigąsti sugebėjo tik Lietuvos futbolininkai:

 

Visi kiti, dažniausia, lietaus išsigąsta. Kaip antai:

read more »

rugsėjo 16, 2013

Kaimyno komunisto santykis su politika ir religija

Vienas vaisingiausių minčių produkavimo procesų yra žolės pjovimas. Nebent tai yra tavo profesija, iš kurios valgai (skystą) duoną, tuomet pirmasis teiginys iškart tampa stipriai abejotinu. Bet kokiu atveju tai ne mano profesija, tad gimtinėje aplankius namus, kur plyti devynios marios žolinių augalų (daugiausia dobilų, tad jokių misinterpretacijų, jaunasis narkolegalizuotojau), kuriuos kartas nuo karto tenka (pa)pjauti. Tai mažiausia pustrečios valandos meditacijos ir besikartojančių fizinių veiksmų popuri.

Kiekvienas bent tris kart per metus pjaunantis žolę dvikojis individas žino, kad geriausia pjauti mažėjančio kvadrato principu (beveik taip pat, kaip atrodo TSPMI logotipas/ meandra). Tokios taktikos pasirinkimo proga į ausis pasikroviau vieną TSPMI profesoriaus audio-paskaitą ir ieškodamas atsakymo kaip prieiti prie neprieinamo krūmo gilinausi į religijos bei politikos santykį. Įveikdamas metrą po metro ir perkrimtęs žodį po žodžio supratau koks laimingas XXI a. pilietis esu, mat būtų kiti laikai, kaip sakė vienas draugas, ramiai gyventi nuomodamas būstą iš protestantų, o tarnybą eidamas pas jėzuitus tikrai negalėčiau…

Galiausia paskaita ėjo į pabaigą, pjaunamos žolės plotai – ne. Pasibaigus paskaitai (per lengvą prievartą) teko klausytis kuklaus telefono grojaraščio, tarp dainų buvo ir iš proto varanti žadintuvo melodija bei netikėtas Sattos guilty pleasure atradimas.

Įdomus sutapimas, pastaroji daina užgrojo žengiant iš po obels ir išnyrant fasadinėje kiemo pusėje, kur pašto dėžutės turinį tikrino kaimynas.  Apvalutį žilą dėdę dėl jo priešpensiniu laikotarpiu eitos tarnybos iki šiol visi vadina komunistu.  Gal dėl to, o gal dėl to fakto, kad į bendruomenę jis įsijungė vienas paskutinių, vietiniai su komunistu bendrauja labai mažai. Beveik tiek pat, kiek su prieš tai buvusiais namo šeimininkais – staiga pralobusiais dešimto dešimtmečio pradžios Lietuvos naujaisiais biznesmenais/menedžeriais. Iš tų laikų pamenu tik daug prabangių mašinų, pusnuogių merginų,  vaikišką gandą apie baseiną rūsyje (kuriame, anot amžininkų, įsigijęs namą, komunistas pradėjo laikyti pjuvenas), amžinus vakarėlius su būtent tokia muzika kokia sklido iš mano ausinuko.

Keista nostalgija, tokia ne iki galo tikra, nes vaikystėje viskas tiek pat tikra kiek leidi sau prisigalvoti. O prisigalvoti sau leidi.

rugsėjo 11, 2013

Nelaimingą atsitikimą vainikavo laimingas sutapimas

Aną dieną (nors beveik visus tokio tipo įrašus pradedu laiką nusakančiu terminu “šiandien”, tačiau dienos šviesą įrašas išvysta begėdiškai nustumdamas minėtąjį “šiandien” į vakar, užvakar, užužvakar ar kitą užmarštį, kol galų gale laiką nusako nekonkretybės karalaitė “ana diena”) mane netikėtai pasiekė pagalbos šauksmas/prašymas, o gal net šioks toks paliepimas. Trumpai tariant sugedo automobilis, kurį aš, išgirdęs pagalbos šauksmą/prašymą/paliepimą, puoliau gelbėti. Gal ne tai kad herojiškai puoliau…hm…

Viskas buvo maždaug taip: skambutis buvo ramus, o kviečiantysis užtikrintai žinojo, kad atvyksiu, kad net ir labai nenorėdamas ir visaip vangiai judėdamas nuslinkau iki automobilio tam, kad bandyčiau išgelbėti kitą. Vydkamas susivokiau (ką ten vykdamas, iškart išgirdęs pagalbos prašymą telefone),  kad geriausia ką galiu padaryti atvykęs į įvykio vietą (su visomis savo automechanikos žiniomis) tai užgesti ir nebeužsivesti lygiai taip pat, kaip ir šauksmininkų automobilis…va.

asociatyvinė nuotrauka

asociatyvinė nuotrauka, nes nuotraukoje daug automobilių

liepos 24, 2013

Nulis ONG, visa Sicilija ir tobulas magnifico

Prieš skrydį nesi tikras tik dėl paskutinės teksto pavadinimo dedamosios. Po skrydžio nesi tikras ar jau norėjai viską apibendrinti ir išguldyt į vientisą tekstą. Nenorėjau, tad palieku pieštuku aštuonias vizito Sicilijoje dienas tepliotas mintis apie viską kas tuo metu atrodė svarbu beveik neredaguotas.

“Vis dar Kaunas. Rajonas tai tikrai. Stiurdai daug sau leidžia. Turbūt natural, tokia tad jau ta skrydžio kryptis. Lietuviai į atostogas vežasi tiek vaikų, kiek statistiniai emigrantai skraidinasi į UK cigarečių blokų. Ir kitaip nei ką tik minėtieji, aprašomieji turistiškai ir itin merkantiliai nusiteikę keleiviai atostogoms išmainytus eurus maino čia pat, virš Lenkijos –perka ir hot dog ir kavos ir ko tik nori arba nenori, bet vaikai nori.”

“Italijoje kainodara nepaprastai paprasta – 4.73 arba turi lygiai, per mažai netinka, per daug grąžos nesitikėk. Kaip ir dušai už eurą ar staliukas už penkis. Akivaizdu, kad tuos papildomus centus plėšia neturtėliai, karma jiems už tai sėkmės neneša, akivaizdu dar kartą. Netgi trečio negaila – akivaizdu.”

“Kai būtų naudinga (mums), tai 15 min nevėluoja, o kai lauki 30 min prieš, tada neatvažiuoja laiku ir dar vėluoja papildomai 10 min. Pats kaltas.”

“Tikslas pasiektas. Šventoji, t.y. San Vito lo Capo, mėlynos paplūdimio vėliavos ir Allesandro iš Airbnb apartamentai su washing machine in the kitchen priešaky.”

„Tos poilsio dienos vienodėja kaip ir kasdieniai plius 35 celsijaus. It baseinas jūros vanduo bei ritualas gulėti–mirkti susijungia į vieną ilgą puikią atostoGOS dieną ir tik žaismingi pokštai paįvairina tokią itin ilgai lauktą smegenų nugesinimo ir atsiribojimo nuo pasaulio oazę. Vienas paįvairinimų iš antro aukšto kritęs vaikas (ant prabangių marmurinių grindų). O tada jau 118 meta ragelį, nes kalba tik itališkai. Ir bėgi, bėgi nežinia kur, kaip kad bėgtų Prancūzas Širvintose 4.50 ryte, nors atrodo, kad naktis.. Ieškai stebuklo ir stebuklas čia pat, už kampo su pilku pasatu. Stebuklo vardas, hm…. Stebuklo tautybė – italas. Stebuklas, nes tas italas kalba angliškai (mat gyveno JAV) ir turi draugelį, kuris kalba vokiškai ir turi mašiną. Sėkmė nesėkmės akivaizdoje.“

„Dienos varia pasimiršta ir grįžtama į narciziškai nusitekusių vyrų ir gražuolių arba norinčių būti gražuolėmis pilną pliažą.“

 Sicilija

read more »