Archive for ‘Kasdienybės ritualai’

spalio 15, 2015

Šiais laikais laikas kitaip eina

„Pusė pirmos išneša, tai reikia būti bent ant dvyliktos”. Buvau ant pusės pirmos. Ir ne todėl, kad nesistengiau, netgi atvirkščiai. Tiesiog taip gavosi. Ir visada taip gaunasi. Dabar taip lengva susitarti, susitarimą pakoreguoti, perkelti, atšaukti, kad /gražu žiūrėt/, kaip šia teise nuolatos naudojamės. Teise apie laiką mąstyti /apytiksliai/ bei /maždaug susitarti/ ir susitarimo /galbūt/ laikytis. Ir niekas nepyksta, nes visi taip gyvena. Beveik visi.

Panašu, kad laikas įkrito į tą pačią sunkiai pakeliamo informacijos srauto smegduobę (Jaronio duobę, o gal net į pačią Karvės olą). Visi staiga tapo užsiėmę labiau nei anksčiau. Lengva persitarimo galimybė neįpareigoja, o tiesiog verčia ja pasinaudoti. Renginių skelbimai facebooke renka tūkstančius dalyvių, o ateina tik dešimt. Laukiame tik labiau vėluojančių, nes vėluojame patys ir tikrai nesibodim susitikimą atšaukti likus mažiau nei pusvalandžiui iki jo, nes juk neturim laiko ir apskritai, nėra nieko nenukeliamo. XXI amžius, tad ir laikas kitaip eina!

Dėdę išnešė lygiai po pirmos penkiolika, kaip ir buvo suplanuota, nuvežė irgi laiku, užkasė taip pat. Jokio /flexi-time/ čia nebuvo, tik /flexi-pasirinkimai/, tad gedulingų nevažiavau…

balandžio 21, 2015

Svarbiausia dalintis

Vaikystėje, kai tuštindavau slaptą mamos saldainių krepšį, visada galiausia palikdavau vieną saldainį jame ir niekada krepšio visiškai tuščio. Ne todėl, kad mama prarastų argumentą „kas suvalgė VISUS saldainius”. O todėl, kad reikia dalintis tam, kad pats kažką gautum. Netgi jeigu tai kregždutės ar baliaus ananasiniai.

Dalinuosiu nauju bendraautorystės projektu, kuriame nėra jokių išvadų, o tik didesni ir mažesni pastebėjimai, detalės ir smulkmenos, kurias verta užrašyti, kurios pasimiršta, kurias galime užfiksuoti ir jomis pasidalinti. Paskaitęs pridėk kažką nuo savęs. Vis vien visaip buvo.

http://90puslapiu.lt/

kovo 29, 2015

Akių kontaktas

Statybos techninis reglamentas nurodo, kad patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Laikykime šį patarimą statistiniu viduriu, nes patalpų būna įvairių. Vienų lubos plaukus šiaušia į kadais madingą ežiuką, o kai kurių lubos taip aukštai, kad nė nekyla vaikiškas noras šoktelti ir pasiekti jas. Trys metrai yra geras aukštis. Beveik simbolinis. Lietuviai reglamentą galėtų pareguliuoti ir kilstelti normą dar penkiais centimetrais. Tada lubų aukštis būtų trys metrais penki centimetrai, būtent toks yra krepšinio krepšio aukštis, o tiksliau lanko. Nuo žemės.

Kadangi „užaugęs turėjau būti Saboniu“

read more »

gruodžio 24, 2013

Kalvarijų (turgaus) (pirkimo) kryžiaus keliai

Vilnius turi savo Kalvarijos arba Golgotos kalną (vardas kalno ant kurio buvo nukryžiuotas legendinis Jėzus Kristus). Tas pats Vilnius turi Kalvarijų turgų, kuriame kartais jautiesi kaip jaučiasi keliais kryžiaus kelią einanti aštuoniasdešimtmetė. Arba nesijauti, nes nė nenutuoki kaip ji jaučiasi. Visaip būna.

Visaip būna ir kai turguj (kam? naudininkas) suteiki mistifikuotą galią parduoti tai, ko nerandi kituose prekybos taškuose. Turgaus reikšmės nykimas lyg ir sufleruotų, kad praktiškai viską gali įsigyti kituose prekybos taškuose, tad pirmą sakinį reiktų patikslinti: „kai nerandi už tokią kainą, kurią norėtum mokėti“…

Visgi į kainą dažnai pamirštame įskaičiuoti ir daugiau dedamųjų nei vien tik banaliąją skaičiaus išraišką ant žalio, gelsvo ar balto rombo formos lipduko. O kur dar visa eilė veiksmų bei poveiksmių, žingsnių bei tiptopų, kuriais nukeliauji iki galutinio sandorio sudarymo.

Praeitą sekmadienį, dėdamas žingsnį po žingsnio, keliavau pirkti pakaitalo susidėvėjusiam Iphone pakrovėjo laidui. Beveik 70 litų už laido gabalą (oficialiuose šaltiniuose), kuris tarnaus max 2 metus atrodė nepriimtina kaina, tad rinkausi turgaus alternatyvą. Alternatyvų buvo ir daugiau, o ir pačią kelionę bei veiksmų seką galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines ir vieną šalutinę temą. Pagrindinės: a. prekeivio pasirinkimas ir b. sandorio legitimumo bei prekių kokybės išskirtinumo argumentacija. Šalutinė:  c. vinilinių plokštelių įsigijimas.

 show_foto

read more »

birželio 30, 2013

Sekmadienis pas močiutę

Rytas. Prisiminimas sakė kad sekmadienio, bet prisiminimą apgavo realybė. Sekmadienis dabar, o prisimintas rytas buvo neabejotinai trečiadienio. Neturiu jokių argumentų sakančiam – O kodėl ne antradienio? Taip, antradienio. Ypač jeigu poryt ketvirtadienis.

Savaitės diena, kaip ir prisimintojo amžius yra nenusakomi. Amžius galėtų būti maždaug tarp šešių metų ir šeštos klasės. Kas žinoma, tai paros laikas – rytas. Dar žinonomas vertinamasis jausmas – nepatinka. Ir kad ir kaip stipriai nepatinka, tačiau kiekvienas rytas prasidėdavo vienodai. Tingulys, pramerkta viena akis, nuotolinis pultelis apvyniotas peršviečiama izoliacija ir nevisada paklusniai jungiantis (o gal nepaklusnus buvo Tauras, o ne pultelis) kanalus, dažniausia sustodavęs ties šiuo:

Ir niekas kitas taip negarantavo fakto, kad šiuo metu yra vasara, kaip pridžiuvusios žaizdos ant kojų ir šis serialo prologas kiekieną rytą.

kovo 5, 2013

Baliaus advokatas arba trys trumpi/nauji pastebėjimai sena tema

Vienok džiugu, kad balius yra tas giminės renginys (ir reginys), kuriame pastaruoju metu taip dažnai tenka dalyvauti. Mat šis giminystės ryšiais ir menkos bendravimo išvengiamybės siejamas socialinis junginys (giminė) turi ir kitokio tipo susitikimų. Vienais įdomiausių galima įvardinti pereinamuosius ritualus, kurie, sušaukiami nors ir retai, tačiau yra įspūdingi savo simboliniais aktais. Nors ne visi (šios kategorijos renginiai) yra laukiami.

Balius patenka į dažnai organizuojamų ir laukiamų renginių sąrašą. Pastaruoju metu jų surengta tiek daug, kad mano akyse balius idėjiškai nublanko ir nebegeba atnešti stebėjimo džiaugsmo ir kelia vis mažiau susidomėjimo. (Džiaugsmą ir susidomėjimą bei aprašymo norą kėlę visai neseniai. Štai daiktiniai įrodymai: https://mantozauras.wordpress.com/2012/12/06/koks-gyvenimas-puikus/ ir čia: https://mantozauras.wordpress.com/2010/03/09/kasdienybes-ritualai-balius/)

Visgi balius ir jo dalyvių iracionalumas nors ir pabodęs, tačiau moka sugeneruoti dar netirtų naujų situacijų. Štai trys nauji pastebėjimai iš naujausio baliaus bei (browsinu nuotraukas….) ech, deja… turėjo būti mini nuotraukų paroda “Rankinukai ir taburetės”, bet, deja…

Pastebėjimas nr.1 – balius yra absoliučiai nepažinus mobilių telefonų garsams. Oj, kam čia skambina? Katro čia dabar? Mano?

Pastebėjimas nr.2 – balius visada turi pirminius ir antrinius susigraudintojus. Pirminiai, tai dažniausia tie, į kuriuos nukreiptas visas dėmesys (solenizantai) ir sveikinimai. Antriniai, tai slapti ašarų spaudikai, besislepiantys kitiems už nugarų. Tačiau juos kaip nieką kitą graudiną nuoširdūs (nors ir ne jiems) skirti sveikinimai bei atsitiktiniai atsiminimai.

Pastebėjimas nr.3 – blaiviausias baliaus dalyvis yra ir kunigas ir advokatas. Visus išklausęs turi būtinai pateikti verdiktą, pateisinti nupasakotus nelogiškus veiksmus bei pabrėžtinai paskatinti teisinguosius. Laiku pritariamai sulinkčiojęs galva tiek kiek reikia ir ištaręs pozityvų žodį gali tapti giminės numylėtiniu. Nors trumpam. Bent vienam baliui.

gruodžio 6, 2012

Koks gyvenimas puikus…

Yra dalykų kurie visada iššaukia kokią nors reguliarią emociją. Pavyzdžiui šypseną ir lengvą juoką visada sukelia vairuotojas bandantis uždaryti atsidariusias važiuojančio automobilio dureles.  Nežinau kodėl, bet atsidarančios važiuojančio automobilio durelės man asocijuojasi su giminės baliais. Gal dėl nuolat atsikartojančio baliaus scenarijaus. Kaip ir automobilis, taip ir geras balius judėti pradeda lėtai. Kai įsibėgėja, tai arba nurūksta ir dingsta kažkur tolumoje, arba kažkas įvyksta. Komiškas automobilio durelių atsidarymas ir būna tuo lūžio tašku.

Pirminiame, ramiajame, baliaus etape dažniausia vyksta žodinė komunikacija, kuri apsiriboja konteksto nupasakojimu/aptarimu: ooo, tai bulves pati virei?, o tai čia lyja ar sninga?, gaila, kad nenupirkau to kumpio, turgus šiandien dirbo trumpiau ir t.t. „Kalbu ką matau“ stilius dažniausia pasibaigia ir prasideda mažiau struktūruoti veiksmai. Vienas iš jų yra spontaniškas dainavimas.

Įdomiausia yra tai, kad kai kuriais atvejais spontaniškas dainavimas yra reguliarus ir tikėtinas baliaus atributas. Puikiausias pavyzdys yra mano giminė, kuri turi firminę spontaniškai atliekamą dainą. Ši taisyklė pasitvirtino ir paskutinio baliaus metu. Taip jau nutiko, kad įrašęs spontaniškai atliktą dainą prisiminiau, jog namuose yra kasetė, kurioje įamžintas to paties žmogaus, tos pačios dainos spontaniškas atlikimas….prieš 27 metus. Įdomus ir optimistiškai nuteikiantis dainų palyginimas. 1985 metai versus 2012 metai. Skirtumas akivaizdus, tačiau gyvenimas vis dar puikus….

http://www.mixcloud.com/Klauso_Vilnius/klauso-vilnius-koks-gyvenimas-puikus/

Gyvenimas puikus

read more »

lapkričio 29, 2012

Rytais

Rytais keliuosi anksti. Turėčiau keltis anksti, bet nepavyksta. Kai atsikeliu iš tiesų dar neatsikeliu. Toliau miegu duše. Kartą ten snaudžiau gal 40 min. Šiluma priminė karštį kopose ir kažkur ošiančią jūrą. Į stoglangį barbenantis lapkričio lietus priminė pareigą darbovietei. Iš dušo išeit lengviau nei iš lovos, bet sunkiau negu iš namų.

Gerą pusmetį išniręs iš savojo bromo lekiu į dešinę. O ten, įsitaisęs prie staliuko, šalia Coffee Hill, kas rytą sėdi tas pats vyriškis. Jis sėdi ir rūko cigarą. Kiekvieną rytą. Kartais geria kavą arba valgo pyragaitį. Dažniausia šokoladinį. Visgi dažniausia nevalgo, o tiesiog rūko tą cigarą. Visada pakelia akis, pasižiūri ir toliau rūko bei maigo savo išmanųjį telefoną.

Šį rytą jo (geriausio draugo iš matymo) nesutikau. Keista sudrumsti savo kasdienę rutiną. O ir mandarino suvalgymas po šviežiai išsivalytų dantų nuotaikos nepridėjo…

liepos 28, 2012

Kai užaugsiu būsiu Olimpiniu čempionu

Ant smėlio spalvos siuvimo mašinos dėžės šnypštė televizorius. Anteną reikėjo sukioti, ištraukti ir vėl pasukti. Visi žinojo, kad egzistuoja sėkminga kombinacija, tik niekas nežinojo kokia. Signalas žaismingai keitė padėti erdvėje ir kaskart skatino mąstyti arba tiesiog nervingai plušti ir atsitiktinai atspėti laimingąją kombinaciją. Retai kada nepavykdavo.

Tą kartą laimingoji kombinacija išbūrė Atlantos olimpines žaidynes. Iki analoginės televizijos išjungimo buvo likę 16 metų ir nespalvotas televizorius nieko neįtardamas šnypštė visu pajėgumu. Taip, tuo metu dažnas namuose džiaugėsi akių negadinančiu nespalvotu televizoriumi, informaciją gaudavo iš laikraščių ir Panoramos, rinko tuščias limonado, kurio niekada nėra gėrę, skardines, gėrė sifoną ir buvo daugmaž viskuo patenkinti.

Tą dieną patenkintas įsistebeilijau į miniatiūrinį “Šilelio” ekraną. Niekada neturėjome “Šilelio”, tačiau ryškiai prisimenu, kad šią olimpiadą stebėjau būtent šio miniatiūrinio technikos stebuklo pagalba. Gal atsivežėm iš dėdės sodo? O gal ne. Dėdės “Šilelis” buvo raudonas, o šis – pilkas.

read more »