Archive for ‘Mokslas/Straipsniai’

gegužės 16, 2012

Savaitės skaitinys

“Savaitės skaitinio“ rinkimuose pirmąją vietą ir specialų mūsų rėmėjų Klaipėdos “Sirijaus“ pagrindinį prizą laimi Karolis Kaupinis ir jo tekstas “Šešios tašės pagal Gariūnus“. Nors vertinimo komisija ilgai dvejojo, tačiau paskutinė rašinio pastraipa sudėjo taškus, varneles ir nosines bei išprovokavo inteligentiškai kuklius aplodismentus.

Po teksto, o ypač po paskutinės pastraipos, prisiminiau kelių valandų sėdėjimą Ignalinos autobusų stotyje, kuriame judėjimas buvo 12 kibirų pagal melžėją. Nors Ignalinos autobusų stotis gūdžiais 2007 metais siūlė tokius egzotiškus maršrutus kaip “Kapsukas“ ir “Sniečkus“, tačiau neabejotinai įgavo kibirų miesto vardą.

Reklama
balandžio 4, 2012

Idealus parlamentas

Prieš pora dienų perskaičiau S. Bloomfield, A. Mueller ir A. Tuck straipsnį apie tai, koks gi turėtų būti idealus parlamentas. Gaila, bet tekstas buvo popieriniame formate, tad negaliu tiesiog įmesti nuorodos į jį. Tačiau senoviniu būdu galiu pateikti komentarų prigrūstą referatą. Tą ir darau. Tad jeigu norėsite pacituoti kokią nors idėją iš šio referato – nurodykite teksto pradžioje minimus autorius, o jeigu norėsite paverkšlenti kokie prasti mūsų parlamentarai – darykit tai į sveikatą, bet ne šio tinklaraščio komentarų pavidalu.

Lietuvoje keikti seimą yra gero tono ženklas. Tuomet tu atrodai labiau pilietiškas ir parodai kaip labai tau rūpi valstybė. Unikalumu nepasižymime. Štai Didžiojoje Britanijoje politikai užima antrą vietą, po nekilnojamo turto agentų, pagal nepopuliarumą šalyje. Taip pat yra ir JAV ir dar galybėje įvairiausių valstybių. Visur sklando nuotaika, kad parlamente vien tik vagys ir idiotai. O dar 19 a. W. Bagehot teigė, kad parlamentas, tai pakankamai didelis, daugiau ar mažiau idealių žmonių susirinkimas. Tai kame čia problema? Ar idealieji yra, ar tik vėliau jie  transformuojasi į vagis ir idiotus? O gal iš tiesų dėl visko kalta aplinka?

Kaip ten bebūtų, be žmonių parlamentas taip pat yra ir pastatas. Tobulas parlamentas turi būti kuriamas nuo tobulos infrastruktūros kūrimo. Istorinis palikimas yra gerai, tačiau nemažiau svarbi yra parlamento ateitis, o ypač dabartis. Gal idėjos lygmenyje Valdovų rūmai ir būtų tinkamas pastatas Lietuvos Seimui. Tačiau tos idėjos įgyvendinimas gavosi absoliuti architektūrinė šizofrenija. Tai patvirtins kiekvienas, ypač kam teko lankytis pastato viduje. Parlamentas turi būti suvokiamas it koks atviras ir modernus meno centras, patrauklus savo architektūra ir atvirumu. Pastato kokybė, žinoma, negali būti didesnė, negu žmonių tame pastate kokybė. Taigi, iš ko susideda idealus parlamentas?

1. Lokacija.

Parlamentas turi būti lengvai pasiekiamas. Tiek piliečiams, tiek šalį lankantiems turistams. Labai svarbu turėti natūralius barjerus. Niekada nežinai kas ir kada gali nutikti. Didelė aikštė prieš parlamentą Atėnuose suteikė puikią galimybę susiburti keliasdešimtūkstantinei miniai ir parodyti kiek daug jėgos ji turi. Lietuva taip pat turėjo patirties ir matė ką reiškia didelės aikštės šalia parlamento. Teko kurti dirbtinius barjerus kuomet kovojome dėl nepriklausomybės, nors natūralus barjeras (Neris) visai čia pat. Taigi, upė yra puikus natūralus barjeras ir tinkama kaimynystė parlamento išdygimui.

2. Architektūra.

Politikai keičiasi dažnai, o architektūra ne. Tai ir pliusas ir viena iš problemų. Statant naują parlamento pastatą patartina vengti perdėm didelio simbolizmo. Aišku, prieskoniai būtini, pastatas turi būti ir paprastas ir atspindintis valstybę. Geriausia, kad būtų naudojamos savo medžiagos. Puikus pavyzdys sovietinis Seimo pastatas atspindintis gelžbetonio karaliavimo erą. Dabartinis priestatas, matyt, atspindi gipskartonio kartą. Kiekvienas laikmetis turi savo medžiagas.

read more »

rugsėjo 26, 2010

Mes buvome Vienoje

Anksčiau (daug daug anksčiau) kelionės (išskyrus reikalų tvarkymą) turėjo visai kitus tikslus ir kitokias formas. Jos trukdavo daug ilgiau, būdavo mažiau nuspėjamos, žmonės iš tiesų pamatydavo ir patirdavo kažką naujo, po to viskas išsivystydavo į pasakojimus ir legendas, svečios šalys neretai būdavo hiperbolizuojamos. Šiais laikais kelionės dažniausia turi aiškius tikslus ir planus. Kelionės metu vykdomi plane užsibrėžti tikslai, siekiama pamatyti objektus, kurie jau ne kartą matyti kitose medijose. Neretai objektai fotografuojami, taip kuriamas savas objekto atvaizdas (dažniausia kitose medijose gausu daug geresnės kokybės objekto atvaizdų), kuris atlieka tiesioginio įrodymo funkciją, jog objektas tikrai buvo pamatytas. Dažnai įrodymui sustiprinti šalia objekto pozuoja pats stebintysis. Taip įrodymas tampa praktiškai nenuginčijamu. Kurdami tokias fotografijas žmonės naudojasi per daug metų nusistovėjusias standartines pozas, kurios konotuoja buvimą svečioje šalyje bei užtikrina jog šalia esantys objektai iš tiesų buvo pamatyti.

„Mes buvome Vienoje“ standartinės turistinės fotografijos, įrodančios, jog iš tiesų mes buvome Vienoje.

http://www.facebook.com/#!/photo.php?pid=208824&id=127714830607820&ref=fbx_album

rugpjūčio 18, 2010

Facebook draugai. Kas jie?

Sudėtingi ir sunkiai suvokiami skaičiavimai parodė jog iš visų savo Facebook draugų:

46,7% esu sutikęs (pasisveikinimo lygmenyje) šiais metais.

20% paskutinį kartą esu matęs praeitais metais.

33,3% nieks nepamena kada ir kur esam susitikę ir kyla klausimas ar iš vis esam matę vienas kitą.

Reziume: GAL NORI DRAUGAUT FACEBOOK`e???

birželio 3, 2010

Egzaminas, aukos, kompiuteriai, jubiliejai, valandos…ee

Pirmasis šios jubiliejinės sesijos egzaminas buvo so so. Sunkiausia ir sunkiai pakenčiama buvo pusantros valandos rašyti ranka. Tai bent kompiuterių auka 😦

gegužės 4, 2010

Emotikonai (šypsenėlės) mūsų kalboje

Vakar skaitydamas straipsnį apie vaizdinių elementų kalbą tinklalapiuose radau įdomų faktą apie emotikonų (šypsenėlių) atsiradimą. : ))) Iki tol mąsčiau labai stereotipiškai. Emotikonais grūsta pergrūsta kišta prikišta paauglių kalba, tai mano išvada buvo paprasta: emotikonai atsirado natūraliai, juos akivaizdžiai išrado naujaisiais komunikacijos kanalais besinaudojantis jaunimas. O štai pasirodo yra kiek kitaip. Emotikonų ar kitaip tariant šypsenėlių gimimo diena yra labai konkreti. Netgi per daug konkreti. Jos atsirado 1982 metų rugsėjo 19 dieną 11:44 val. Emocijų išreiškimui naudoti spaudos ženklus pasiūlė profesorius (!) Scott E. Fahlman. Jis tai padarė elektroninėje skelbimų lentoje Carnegie Mellon Universitete. Jo žinutė atrodė taip:

19-Sep-82 11:44    Scott E  Fahlman             : - )
From: Scott E  Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>
I propose that the following character sequence for joke markers:
: - )
Read it sideways.  Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes, given current trends.  For this, use
: - (

Emotikonai priskiriami prie skyrybos ženklų, nes jais nurodoma kaip turi būti skaitomas tekstas. Iš tiesų tai pakankamai revoliucionalus pasiūlymas, kuris staigiai prigijo kompiuteriu grįstose medijose. Iš pradžių skyrybos ženklai žymėjo ribas (, ; ), vėliau kalbos funkcijas (? !), kol galiausia emotikonų pagalba pradėta žymėti požiūris bei nuotaika. Įdomu kada jie bus sunorminti ir leisti naudoti kalboje oficialiai? (kad taip bus nekyla nė menkiausios abejonės) Tuomet skaitysime tokius žurnalistų straipsnius:

Antradienio naktį, apie 3 val., Zarasų rajone, Užtiltės gyvenvietėje nesuvaldytas automobilis BMW-325 nuslydo nuo kelio ir galine dalimi trenkėsi į medį. : ((((

Kai šeštadienį Vilniuje žygiuos gėjai, lesbietės, jų tėvai, draugai ir žmonės, kurie palaiko žmogaus teises, prie Arkikatedros bazilikos bus kalbamas rožinis ir sakomos maldos. o=)

gegužės 3, 2010

Apie mokslą ir archyvistiką Jamaikoje

Šiandien kankinausi su mokslu. Labai stipriai jis mane kankina. Nors kai kurios temos ir yra įdomios, tačiau kai kurios temos yra ir neįdomios. Taip jau būna. Besikandindamas prisiminiau kaip prieš keletą metų teko labai neįdomi tema, kurią bandžiau pakreipti taip jog ji taptų bent kiek įdomesne. Užduotis aiški: išanalizuoti kurios nors šalies archyvų teisinį reglamentavimą. Brrrr, siaubas, ane? Kai visi, tiksliau visos, džiaugėsi galėdamos pasirinkti tokias įdomias šalis kaip Suomija, Vokietija, Prancūzija ir taip toliau, aš nusprendžiau pasigaminti sau deserto ir ėmiausi analizuoti archyvų teisinį reglamentavimą…… Jamaikoje. Oooo tai bent smagumas buvo. Nors kai kalba pakrypsta link įstatymų negelbsti net Jamaika….

Ta proga visiems besidomintiems archyvistika (o tokių yra?) pateikiu ištraukėlę iš minėtojo referato:

Jamaika- Karibų jūros valstybė, nepriklausomybę sukūrusi tik 1962 metais. Iki tol ši valstybė buvo viena iš Jungtinės Karalystės kolonijų. [6] Ši priklausomybė Jungtinei Karalystei atsispindi visose Jamaikos gyvenimo srityse, ne išimtis ir archyvų sistema bei ją reglamentuojantys įstatymai, kuriuos sukurti padėjo iš Jungtinės Karalystės atvykę specialistai.

Patys jamaikiečiai savo archyvų sistemos ištakomis laiko dar 1659 metus, kada į šią salą atvyko britų kolonistai bei perėmė salos valdymą iš ispanų. Jamaika tapo viena iš Jungtinės Karalystės kolonijų, joje buvo sukurtas Salos sekretoriatas, kuris yra laikomas archyvų departamento pirmtaku.

read more »

vasario 28, 2010

Skeptiko klausimas Sokratui

– Žinau, kad nieko nežinau. – pasakė Sokratas.

– O iš kur žinai, kad žinai, kad nieko nežinai? – paklausė skeptikas.

vasario 27, 2010

Tarybinių animacinių filmų simbolis Lietuvoje

Žodžiai turi galią ne tik išreikšti tai ką mes norime iškomunikuoti, bet ir sugeba veikti kaip laiko mašina, kuomet naudojami žodžiai simbolizuoja tai kas buvo, ko nėra ir kas mūsų gyvenime nesikartos. Vienas iš tokių žodžių yra vaikystė. Išgirdus žodį vaikystė galvoje gimsta labai daug minčių susietų su atsiminimais bei potyriais, tai be abejonės praeitį indukuojantis žodis. Taip jau esame sukurti jog praeitis, kad ir kokia ji buvo, atsiminimuose dažniausia romantizuojama. Romantizavimas susietas su tuo jog stengiamės, o gal tyčia taip gaunasi, (reiktų psichologų komentaro) atsiminti malonias detales, nemalonios šiek tiek primirštamos ar tiesiog ignoruojamos. Vaikystės atsiminimas santykyje su pačia vaikyste galėtų atrodyti štai taip: 

read more »

vasario 22, 2010

Reklama yra vėjas, o ryšiai su visuomene – saulė

Tokia mat idėja, kuri yra išguldyta šio įrašo antraštėje yra paskelbta Al Ries ir Laura Ries knygiūkštėje „The Fall of advertising and the rise of PR“. Vartydamas šią knygą aptikau šią įdomią Ezopo pasakėčios interpretaciją, kurią kažkada mums perpasakojo vienas iš dėstytojų. Kadangi pasakėčia ir jos interpretacija man patiko ir todėl kad aš ją vėl radau, tai šių dviejų veiksnių skatinamas pasidalinsiu tuo ir su jumis, mieli skaitytojai. Pateikiu ypatingai laisvą ypatingą vertimą, nes jei pateikčiau originalų tekstą pusė iš jūsų tingėtumėt jį skaityt (mano prielaida grįsta mano paties tingėjimu skaityt).

Vienoje iš Ezopo pasakėčių saulė ir vėjas susiginčijo, kuris iš jų yra stipresnis. Jie pamatė keliautoją einantį gatve ir nusprendė išspręsti savo ginčą paprastai: tas kuri privers keliautoją nusiimti savo paltą, tas ir bus stipresnis. Pirmasis darbo ėmėsi vėjas. Jis pradėjo pūsti, vis smarkiau ir smarkiau, tačiau kuo smarkiau jis pūtė, tuo tvirčiau keliautojas laikė savo paltą.

Po to eilė atėjo saulei. Ji pradėjo kaitriai šviesti, netrukus keliautojas pajutęs saulės šilumą pats nusirengė paltą. Taip šį ginčą laimėjo saulė.

Siekdami sau ar savo kompanijai naudos negalime tiesiog brautis į kitų galvas. Reklama suprantama kaip brovimasis, nepageidaujamas įsibrovėlis, kuriam reikia priešintis. Kuo labiau reklama nori parduoti, tuo labiau „pučia vėjas“, tuo labiau klientas priešinasi pardavimus skatinančiai žiniai. Reklamos gamintojai kalba apie poveikį. Spausdinta reklama yra įvairiaspalvė, įvairiaformė, įvairių rūšių, spalvota, rėžianti akį. Beprotiškas veiksmas, keisčiausi vaizdo perteikimo kampai ir „šokinėjantis montažas“ televizijos reklamose. Manipuliavimas garsu radijuje. Visai tai komunikuoja ne ką kitą, o tik: nekreipkit į mane dėmesio, nes aš reklama. Kuo labiau reklama stengiasi įpiršti savo produktą, kuo stipriau ji veržiasi į pirkėjo galvą, tuo labiau ji yra atmetama. Visgi anksčiau ar vėliau klientas/žmogus nebeatlaiko to spaudimo ir „smarkiai pučiantis“ vėjas laimi. Bet toli gražu ne visada.

Ryšiai su visuomene yra saulė. Tu negali daryti per didelio spaudimo masinės komunikacijos priemonėms tam kad transliuotų tavo pranešimą. Viskas yra jų rankose. Viskas ką tu gali padaryti, tai šypsotis ir garantuoti jog tavo publikuojamos žinutės yra kiek tik įmanoma „naudingesnės“ visuomenei. Skaitytojas neturi jausti jokio spaudimo tiek iš tavęs tiek iš žinutę transliuojančios masinės komunikacijos priemonės, jos redaktorių. Tuomet nutinka reklamai atvirkštinis procesas – skaitytojas pats priima žinutę, manydamas jog masinės komunikacijos priemonė stengiasi jam padėti, būti naudinga, pranešdama apie nuostabų naują produktą ar paslaugą.

Štai taip mieli draugai, kaip visada išvadas siūlau pasidaryti patiems, nes kaip jau kažkada minėjau, pasaulyje ir taip jau per daug išvadų….