Archive for ‘Nostalgija’

balandžio 21, 2015

Svarbiausia dalintis

Vaikystėje, kai tuštindavau slaptą mamos saldainių krepšį, visada galiausia palikdavau vieną saldainį jame ir niekada krepšio visiškai tuščio. Ne todėl, kad mama prarastų argumentą „kas suvalgė VISUS saldainius”. O todėl, kad reikia dalintis tam, kad pats kažką gautum. Netgi jeigu tai kregždutės ar baliaus ananasiniai.

Dalinuosiu nauju bendraautorystės projektu, kuriame nėra jokių išvadų, o tik didesni ir mažesni pastebėjimai, detalės ir smulkmenos, kurias verta užrašyti, kurios pasimiršta, kurias galime užfiksuoti ir jomis pasidalinti. Paskaitęs pridėk kažką nuo savęs. Vis vien visaip buvo.

http://90puslapiu.lt/

rugsėjo 16, 2013

Kaimyno komunisto santykis su politika ir religija

Vienas vaisingiausių minčių produkavimo procesų yra žolės pjovimas. Nebent tai yra tavo profesija, iš kurios valgai (skystą) duoną, tuomet pirmasis teiginys iškart tampa stipriai abejotinu. Bet kokiu atveju tai ne mano profesija, tad gimtinėje aplankius namus, kur plyti devynios marios žolinių augalų (daugiausia dobilų, tad jokių misinterpretacijų, jaunasis narkolegalizuotojau), kuriuos kartas nuo karto tenka (pa)pjauti. Tai mažiausia pustrečios valandos meditacijos ir besikartojančių fizinių veiksmų popuri.

Kiekvienas bent tris kart per metus pjaunantis žolę dvikojis individas žino, kad geriausia pjauti mažėjančio kvadrato principu (beveik taip pat, kaip atrodo TSPMI logotipas/ meandra). Tokios taktikos pasirinkimo proga į ausis pasikroviau vieną TSPMI profesoriaus audio-paskaitą ir ieškodamas atsakymo kaip prieiti prie neprieinamo krūmo gilinausi į religijos bei politikos santykį. Įveikdamas metrą po metro ir perkrimtęs žodį po žodžio supratau koks laimingas XXI a. pilietis esu, mat būtų kiti laikai, kaip sakė vienas draugas, ramiai gyventi nuomodamas būstą iš protestantų, o tarnybą eidamas pas jėzuitus tikrai negalėčiau…

Galiausia paskaita ėjo į pabaigą, pjaunamos žolės plotai – ne. Pasibaigus paskaitai (per lengvą prievartą) teko klausytis kuklaus telefono grojaraščio, tarp dainų buvo ir iš proto varanti žadintuvo melodija bei netikėtas Sattos guilty pleasure atradimas.

Įdomus sutapimas, pastaroji daina užgrojo žengiant iš po obels ir išnyrant fasadinėje kiemo pusėje, kur pašto dėžutės turinį tikrino kaimynas.  Apvalutį žilą dėdę dėl jo priešpensiniu laikotarpiu eitos tarnybos iki šiol visi vadina komunistu.  Gal dėl to, o gal dėl to fakto, kad į bendruomenę jis įsijungė vienas paskutinių, vietiniai su komunistu bendrauja labai mažai. Beveik tiek pat, kiek su prieš tai buvusiais namo šeimininkais – staiga pralobusiais dešimto dešimtmečio pradžios Lietuvos naujaisiais biznesmenais/menedžeriais. Iš tų laikų pamenu tik daug prabangių mašinų, pusnuogių merginų,  vaikišką gandą apie baseiną rūsyje (kuriame, anot amžininkų, įsigijęs namą, komunistas pradėjo laikyti pjuvenas), amžinus vakarėlius su būtent tokia muzika kokia sklido iš mano ausinuko.

Keista nostalgija, tokia ne iki galo tikra, nes vaikystėje viskas tiek pat tikra kiek leidi sau prisigalvoti. O prisigalvoti sau leidi.

birželio 30, 2013

Sekmadienis pas močiutę

Rytas. Prisiminimas sakė kad sekmadienio, bet prisiminimą apgavo realybė. Sekmadienis dabar, o prisimintas rytas buvo neabejotinai trečiadienio. Neturiu jokių argumentų sakančiam – O kodėl ne antradienio? Taip, antradienio. Ypač jeigu poryt ketvirtadienis.

Savaitės diena, kaip ir prisimintojo amžius yra nenusakomi. Amžius galėtų būti maždaug tarp šešių metų ir šeštos klasės. Kas žinoma, tai paros laikas – rytas. Dar žinonomas vertinamasis jausmas – nepatinka. Ir kad ir kaip stipriai nepatinka, tačiau kiekvienas rytas prasidėdavo vienodai. Tingulys, pramerkta viena akis, nuotolinis pultelis apvyniotas peršviečiama izoliacija ir nevisada paklusniai jungiantis (o gal nepaklusnus buvo Tauras, o ne pultelis) kanalus, dažniausia sustodavęs ties šiuo:

Ir niekas kitas taip negarantavo fakto, kad šiuo metu yra vasara, kaip pridžiuvusios žaizdos ant kojų ir šis serialo prologas kiekieną rytą.

kovo 21, 2013

Bananų respublika #6 (specialus LKL įrašas)

1992 metų bronzinė svajonė papuošė kaklus ir medžiaginį medalių/ apdovanojimų pasportą. Pasportas organiškai priėmė Olimpiados apdovanojimą, kuris puikiai įsikomponavo prie kitų svarbių atminimų: du diplomai už pergales “Drąsūs – stiprūs – vikrūs”, geriausio vestuvių šokėjo prizas bei paskutinio skambučio medalis.

“Krepšinio pasaulyje” sekmadienio rytą buvo svarbiau nei rytinė malda, o noras turėti svajonių vietinį krepšinį ir aplink matomi pavyzdžiai užgožė visas baimes ir naivumo jūras. Namais lygiavomės į Skandinaviją, gėlės lauke turėjo būti tokios gražios kaip Vokietijoje, o krepšinis bei vietinė lyga privalėjo būti lyg NBA. Mes tiesiog svajojome ir norėjome būti geriausiais (arba geresniais).

Lygiuotis buvo sunku: trūko pinigų, patirties, žinių bei sėkmės. LKL naujokų birža* mirė lygiai taip pat greitai, kaip užsilenkė antroje LKL žvaigždžių dienoje laimėtas šaldytuvas, mat draugai į bendrabučio trečią aukštą nešė jį išdidžiai, tik, deja, gulščią.

Pompastikos netrūko niekur, kaip ir šampano butelių už kiekvieną taiklų metimą. Kažkur, kažką girdėję, kažkur kažką matę, gal Lenkijoj, o gal VHS kasetėj. Lenkiški žurnalai pristatantys NBA komandas atrodė it geriausios kokybės ir informatyvumo pavyzdžiai, nors prirašydavo ne ką mažesnių nesąmonių nei pirmakursis fizikas filosofijos įvado egzamine.

Taigi, specialioje Bananų Respublikos rubrikoje: pirmasis LKL sezonas ir komandų pristatymas Lietuvos Ryte. Pradedant įspūdingais komandų logotipais (daugiau jų, netgi spalvotų bus netrukus), baigiant žaidėjų batų, rūbų ir kitais dydžiais.

LKL bananai

Kauno Žalgiris:LKL bananai

read more »

kovo 12, 2013

Bananų respublika #5

Mūsų laisvei jau 23-eji – vakar gentainiams išdidžiai priminė antraštės žiniasklaidoje. 23 solidus skaičius. Tokio amžiaus žmogus baigia universitetą, žiūrėk, dažnas sukuria šeimą bei atsiveda pirmuosius palikuonis arba bent jau susivokia, kad 23 yra vanadžio atominis numeris. 23-jų esi mažesnis idealistas nei buvai prieš kelis metus ir truputį mažiau naivus nei 1993-iaisiais, kuomet pasaulį išvydo šie reklamos šedevrai:

Ypatingu žaibobaimingumu išsiskiriančiam kraštui – ypatinga reklama:

2013-03-07 11.43.19

Matyt, koks nors lokalus Kašpirovskis pakuždėjo kas ką mano:

2013-03-07 11.43.46

read more »

kovo 1, 2013

Atvažiavau 11-tas

Vidurdienį iš sekmadienio į sekmadienį magistralinį kelią A-14 (Vilnius – Utena) įveikiau gal kokį penkišimtąjį kartą. O gal daugiau. O gal ir nedaugiau. Reiktų tikslesnių kalkuliacijų. Kalkuliacijų nepateiksiu – su skaičiais nebedraugauju nuo 9-tos klasės. Iki tol draugystė buvo stipri ir daug žadanti.

Nors regioniniai keliai buvo provėžoti ir teko ypatingai prisibijoti sniego liežuvių, tačiau baimės kilo ne laiku ir ne vietoj – čia juk magistralinis kelias! Legenda byloja, kad tokiu jis tapo 1987 metais sujungus senąjį ir naująjį kelio ruožus. Nors netrukus pateikiamas faktas niekaip negali būti teisingas, tačiau kažkaip tikiu, kad prisimenu tą senąjį kelio ruožą.

Egzistuoja legenda apie kelyje retkarčiais išnyrančias betonines atkarpas (bent kartą važiavęs žino apie ką aš). Kaip teigia (viena) legenda, greičiausia betoninės atkarpos čia atsirado kaip slaptas sovietų lėktuvų nusileidimo takas. Kita legendos interpretacija kalba apie betoną, kaip tankų žygį atlaikančią medžiagą. Abi istorijos abejotinos, bet pakankamai žaismingos ir galvojant apie magistralinių kelių fanų klubą – taikliai maskulistinės.

Visgi nei su viena iš šių legendų didesnio asmeninio santykio neturiu. Labiausia kas stringa į atmintį šiame kelyje, tai šalutiniai keliai ir miško takeliai, žvyrkeliai ir posūkiai kuriais visą vaikystę pravažinėjau keliaudamas su seneliu po vienkiemius, trikiemius, bažnytkaimius, cerkviakaimius ir pijokkaimius.

moskvich-412-03Kelionių būta tiek daug, kad per jas atradau (arba įgijau) keliavimo džiaugsmą. Tą, tokį tikrą. O gal jį visada ir turėjau. O gal tai ne džiaugsmas, o paprasčiausias smalsumas. O gal nepaprastas smalsumas. Kuo skiriasi paprastas ir nepaprastas smalsumas? Tas visuotinas keliavimo ir matymo džiaugsmas suformavo tokį esminį keliavimo jausmą, kad man vienodai įdomus ir visaip kaip nuostabus yra ir Turmantas, ir Jēkabpils, ir Londonas, ir Sėkešfegėrvaras.

Taigi, tose magistraliniu keliu markiruotose kelionėse ne tik mėgaudavausi vaizdiniais malonumais, ar pirštu-įsivaizduojamu lazeriu kirsdavau pušis, beržus, klevus, skaičiuodavau pakelės kuoliukus ar žaisdavau piršto slalomą tarp punktyrinių kelio juostų. Pradėjęs žaisti ralį tėčio bendradarbio tamsiai mėlyname Žigulyje, vėliau ralį žaidžiau praktiškai kiekvienoje kelionėje.

read more »

spalio 9, 2012

Išprotėjęs ir madingas vegetaras

Vakar lankiausi vegetariškoje kavinėje. Meluoju, tai buvo užužužužvakar. Teksto gimimo akimirką lankymosi faktas iš tiesų buvo “vakar”, tačiau šiandien, teksto redagavimo ir publikavimo dieną, pirmasis sakinys pavirto į akiplėšišką melagystę. Atleiskite. Galiausia lankymosi laikas šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Mažai reikšmės turi ir konkreti aplankyta vieta. Įdomumo dėlei (įdomumo dėlė, tai ta dėlė kuri siurbia kraują vien tik dėl įdomumo) atskleisiu paslaptį (galite skaityti ir kiti, ne tik įdomumo dėlės), jog ta aplankyta vieta buvo visai neseniai Totorių gatvėje atsidariusi vegetariška užeigėlė…. hmm… nepamenu pavadinimo. Pamenu tik tai, kad šalia jogos centro ir žaliavalgių restorano įsikūrusi kavinukė akivaizdžiai stokoja supratimo ir savo tapatybę suvokia tik per žalios spalvos sienas, žolių nuotraukas/portretus ir tibetietišką muziką. Juk natūralu – jei nevalgai mėsos, vadinasi smilkai smilkalus ir kalbi mantras. Tokia jų vizualinė, garsinė ir kvapinė savi-reprezentacija nustebina ir suglumina, tačiau meniu viską sustato į vietas. Vienintelė taisyklė – jokios mėsos, daugiau taisyklių čia nėra. Tai paaiškina tą vizualųjį chaosą. Tai paaiškina ir mano apsilankymo motyvus.

Tokios taisyklės, prisipažinsiu, man patinka. Prisiminęs kuklią viso gyvenimo mėsos nevalgymo patirtį, galiu drąsiai teigti – buvo visko. Mėsos nevalgau visą savo sąmoningai prisimenamą gyvenimą. Nors per visus tuos metus auklėjimo ir savi-auklėjimo perversmai bandyti vykdyti, tačiau jie buvo tokie fragmentiški ir nesėkmingi, kad nė neverti dėmesio. Jeigu ką tie priverstiniai perauklėjimai ir primena, tai nebent lemtingą apsisprendimo akimirką, kai man, ? (labai mažai) metų vaikui, buvo per prievartą pasiūlyta suvalgyti kepenėlių, o tos kepenėlės keliavo tiesiai (ant stalo, o tada) ant žemės. Vėliau fizinės prievartos nebebuvo. O apsisprendimas buvo toks tvirtas, kad moralinė prievarta kėlė juoką. Net ir apsiginklavus nepalaužiamu apsisprendimu, daugiau nei dvidešimties metų buvimo vegetaru patirtį galiu suskirstyti į kelis labai skirtingus etapus.

read more »

rugsėjo 14, 2012

Viena keista rugsėjo diena

Iš vakaro, tiksliau iš popiet, mokytoja įspėja apie artėjantį renginį. Įspėjimas priklauso nuo mokytojos darbo stažo. Skirtumas esminis: nuo nenumaldomo, šiek tiek gąsdinančio džiaugsmo iki mažu pozityvumo prieskoniu pagardintos visiškos apatijos. Dažniausia apatija atsiranda skaičiuojant antrus darbo mokykloje metus. Kartais užgimsta nenusakomas šių emocijų mišinys. Tačiau tai ir yra mažu pozityvumo prieskoniu pagardinta apatija.

Mokyklos sargas, surūkęs savo rytinę Primą su kandikliu, padeda mokytojai sustumti stalus. Kandiklis tam, kad susirūkytų visa cigaretė, nors elegancijos taip pat prideda. Stalus stumia į matomiausią mokyklos vietą – mokyklos fojė. Mokytoja stumia lengviau, sargas sunkiau. Sargas apygirtis. Arba apyblaivis. Tai naktinės vienatvės rezultatas. Atėjo kaimynas Vincas ir jiedu gėrė sporto salėje. Nes šiaip sau. Stalus suneša prastesnius, motyvai neaiškūs. Saugumas, greičiausia. Ko saugosi nežino, bet saugosi. Vaikų, matyt.

Ant į eilę surikiuotų stalų gula staltiesės. Ant vienos tautiški motyvai, kita balta, matosi lenkimo linijos, o štai ir “klejonka”, ant paskutinių stalų gula dideli popieriaus lakštai. Stebinantys, iš kur tokie dideli ir ką su jais galima daryti? Lyg kas tyčia juos tokius paruošė šiai šventei.

Šventės erdvė paruošta. Matomiausia, reprezentacinė mokyklos vieta sutampa su pačia tamsiausia erdve pastate. Fojė šiaurinėje pusėje. Visada kai įeini į mokyklą būna žiauriai tamsu. Visada. Mokslas šviesa skamba kaip nesusipratimas.

Netrukus, po valandos, į fojė pradeda virsti vaikai. Stropiausi ateina pirmi ir iškart ant stalų suguldo savo atsineštus eksponatus. Mažiau stropesni antrina atėję vėliau. Paskutinieji ateina paskutiniai, kas antras nieko neatsineša. Kišenėje laiko kelis pasiteisinimus, jie vienas už kitą įtikinamesni.

Susirinkus vyksta eksponatų apžiūra. Nors kasmet demonstruojami daugmaž vienodi eksponatai, galų gale vis tiek atsiranda viską nustelbiantis objektas bei keista jo transformacija. Sargas užmeta akį ir viliasi tarp visų šių transformacijų aptikti kokią krūtų porą ar įdomią penio reinkarnaciją. Neišvysta. Nusivylimu jo reakcijos nepavadinsi. Sargo emocijos labiau sietinos su jo girtumo buvimu ar nebuvimu, nuotaika ne prie ko.

Paroda eilinį kartą politiškai korektiška. Lytiškai korektiška. Vaikai tuo metu jau suka dainos ir šokio ratą, baigę dar kartą pirštu baksnoja į patikusį eksponatą. Galiausia šventė, kaip ir kiekvienais metais praeina ypatingai sklandžiai. Tik niekas iki galo taip ir nesupranta, kur gi vėliau dingsta tie ypatingi ir šiek tiek mažiau įdomūs eksponatai.

Greičiausia, tie eksponatai keliauja į mokytojos namus. Į virtuvę. Visomis keisčiausiomis transformacijomis ir meškučių bei antyčių variacijomis į puodą krentą kartu su mokytojos darže rastais pimpalais ir išsigimėliais. Taip gimsta niekuo neypatinga daržovių iš Rudenėlio šventės sriuba. Iki kito rudenėlio.

liepos 28, 2012

Kai užaugsiu būsiu Olimpiniu čempionu

Ant smėlio spalvos siuvimo mašinos dėžės šnypštė televizorius. Anteną reikėjo sukioti, ištraukti ir vėl pasukti. Visi žinojo, kad egzistuoja sėkminga kombinacija, tik niekas nežinojo kokia. Signalas žaismingai keitė padėti erdvėje ir kaskart skatino mąstyti arba tiesiog nervingai plušti ir atsitiktinai atspėti laimingąją kombinaciją. Retai kada nepavykdavo.

Tą kartą laimingoji kombinacija išbūrė Atlantos olimpines žaidynes. Iki analoginės televizijos išjungimo buvo likę 16 metų ir nespalvotas televizorius nieko neįtardamas šnypštė visu pajėgumu. Taip, tuo metu dažnas namuose džiaugėsi akių negadinančiu nespalvotu televizoriumi, informaciją gaudavo iš laikraščių ir Panoramos, rinko tuščias limonado, kurio niekada nėra gėrę, skardines, gėrė sifoną ir buvo daugmaž viskuo patenkinti.

Tą dieną patenkintas įsistebeilijau į miniatiūrinį “Šilelio” ekraną. Niekada neturėjome “Šilelio”, tačiau ryškiai prisimenu, kad šią olimpiadą stebėjau būtent šio miniatiūrinio technikos stebuklo pagalba. Gal atsivežėm iš dėdės sodo? O gal ne. Dėdės “Šilelis” buvo raudonas, o šis – pilkas.

read more »

birželio 4, 2012

Americano in Romania

“O tu įsivaizduoji 1993 metus, Lietuvos kaimą, kokius nors Jasonis, rudenį, bulvių lauką ir žmones kasančius bulves. O vienas iš jų būtų apsirengęs šią striukę. Ir kaip organiškai visa tai atrodytų. Tai būtų taip laiku ir taip vietoj.”

This slideshow requires JavaScript.

Nepamenu kiek Lėjų kainavo ši striukė, akivaizdu, kad pakankamai nedaug lyginant su mūsų rytų europietiška saviironija. Šios nuotraukos tai nebuvo kažkoks tyčinis projektas. Labiau žaidimas atsitiktinumais. Išnaša į šį puikiai parašytą ir dar puikiau išverstą tekstą:

“Carmen” ir “Tylią naktį” pirmą kartą išgirdome stovėdami priešais klasiokės buto duris. Šiuos klasikinius kūrinius atliko elektroninis durų skambutis, kurį iš užsienio buvo parvežęs jos tėvas.Užsienis mums atrodė kaip atskira šalis, kažkas panašaus į Prancūziją ar Italiją, tik žymiai patraukliau. Tik ten jie turėjo tokių stebuklingų durų skambučių, cigaretinės kramtomos gumos ir uolekčio ilgio šokoladų. Tėvai aiškino, kad užsienyje nebuvo mūsų kaimo ir rūgpienio. Bet kaimas ir rūgpienis mums buvo visai ne skanūs.

read more »