Archive for ‘Tyrimai’

gruodžio 24, 2013

Kalvarijų (turgaus) (pirkimo) kryžiaus keliai

Vilnius turi savo Kalvarijos arba Golgotos kalną (vardas kalno ant kurio buvo nukryžiuotas legendinis Jėzus Kristus). Tas pats Vilnius turi Kalvarijų turgų, kuriame kartais jautiesi kaip jaučiasi keliais kryžiaus kelią einanti aštuoniasdešimtmetė. Arba nesijauti, nes nė nenutuoki kaip ji jaučiasi. Visaip būna.

Visaip būna ir kai turguj (kam? naudininkas) suteiki mistifikuotą galią parduoti tai, ko nerandi kituose prekybos taškuose. Turgaus reikšmės nykimas lyg ir sufleruotų, kad praktiškai viską gali įsigyti kituose prekybos taškuose, tad pirmą sakinį reiktų patikslinti: „kai nerandi už tokią kainą, kurią norėtum mokėti“…

Visgi į kainą dažnai pamirštame įskaičiuoti ir daugiau dedamųjų nei vien tik banaliąją skaičiaus išraišką ant žalio, gelsvo ar balto rombo formos lipduko. O kur dar visa eilė veiksmų bei poveiksmių, žingsnių bei tiptopų, kuriais nukeliauji iki galutinio sandorio sudarymo.

Praeitą sekmadienį, dėdamas žingsnį po žingsnio, keliavau pirkti pakaitalo susidėvėjusiam Iphone pakrovėjo laidui. Beveik 70 litų už laido gabalą (oficialiuose šaltiniuose), kuris tarnaus max 2 metus atrodė nepriimtina kaina, tad rinkausi turgaus alternatyvą. Alternatyvų buvo ir daugiau, o ir pačią kelionę bei veiksmų seką galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines ir vieną šalutinę temą. Pagrindinės: a. prekeivio pasirinkimas ir b. sandorio legitimumo bei prekių kokybės išskirtinumo argumentacija. Šalutinė:  c. vinilinių plokštelių įsigijimas.

 show_foto

read more »

spalio 10, 2012

Yra apie ką susimąstyti

Ar kada nors susimąstei, kad Lietuva yra šių organizacijų narė: OSCE, UN, ICAO, ILO, UNESCO, ITU, UNIDO, FAO, Interpol,  WHO, ISO, UPU, EBRD, UNDP, IFC, IMF, WIPO, WCO, WMO, World Bank, MIGA, UNICEF, COE, IAEA, IMO, OPCW, CTBTO, WTO, WTO, NATO, EU.

Susimąstyk.

 

birželio 27, 2012

Gimtadienio šuo

Ne, mergaitės gimtadienio proga nori PONIO, ne šuns. Kodėl PONIO? Vakarų mokslininkai vis dar aiškinasi. Čia kitoks gimtadienio šuo. Tas, kuris gelbsti iš bet kokios situacijos. Būtent gimtadieniuose.

Priešprieš paskutinio dalyvavimo gimtadienyje metu turėjau progą išsiaiškinti, kad nepažįstamųjų kompanijoje šuo laiku ir vietoje tampa bendrinančia tema. Ypač tai aktualu su socializacijos procesais menkiau susipažinusiems individams. Socializacijos negalavimais besiskundžiantis asmuo visada (praktiškai į bet kokį renginį) gali atsivežti šunį.

Toks jo poelgis yra visada logiškai paaiškinamas kitiems įvykio dalyviams – gyvūnas negali būti vienas be priežiūros. Ir apskritai, šuns atsigabenimas į puotą turi žymiai daugiau teigiamų aspektų nei neigiamų. Šeimininkas visada turi gyvą padarą šalia ir nesijaučia vienas. Stojus tylai – šeimininkas puola žaisti su šuniu. Kitiems tokį veiksmą gali argumentuoti gyvūno poreikiu pajudėti. Toks šeimininko veiksmas teigia naudos ir kitiems, ypač jeigu jie irgi skundžiasi socializacijos negalavimais.

read more »

birželio 18, 2012

Pirmyn, „Žydriau“

Paskutinį kartą Utenos „Utenio“ stadione buvau gal kokiais 1998 metais. Kovingose (Lietuvos futbolo federacijos II lygos) rungtynėse Utenos „Utenis“ be didesnio vargo 4:0 įveikė vargusį Kalvarijos „Pieno cechą“. Rungtynės buvo maždaug tokio paties lygio, kokie ir komandų pavadinimai.

„Pieno cechas“ tiek pavadinimu, tiek savo žaidimu visiems (stadione buvo bent 50 žiūrovų) kėlė isterišką juoką, kai tuo tarpu „Utenis“ skambėjo (apie žaidimą kažką pasakyt sunku) kuo puikiausia. Juk tai kunigaikštis Utenis, ne tik miesto įkūrėjo, bet ir komandos, stadiono ir vietinio laikraščio vardo krikštatėvis. Nors komandos emblema nieko bendro nei su Utena nei su kunigaikščiu, nei, deja, su laikraščiu neturėjo. Tai buvo nederančių spalvų ir grafikos elementų kratinys. Be abejonės papuoštas futbolo kamuoliu. Tuo, iš Word`o clip art.

„Pieno cechas“ ir „Utenis“ yra toli gražu ne įspūdingiausi pavadinimai Lietuvos sporto pasaulyje. Nors pripažinkime, tikrai neprasti. Mąstant logiškai, komandos pavadinimas yra komandos veidas. Jis (lyg ir) turi atspindėti komandą, parodyti išskirtinius jos bruožus, sąsajas su atstovaujamu regionu ir t.t. Pavadinimu siekiama ne tik pasisemti drąsos, tačiau ir įbauginti varžovus. Komandų pavadinimai dinamiški, lengvai įsimenami. Komandos fanai turi mėgti tą vardą, nešioti atributiką su tuo vardu ir t.t. Galiausia, fanai įtraukia komandos pavadinimą į komandą palaikančias skanduotes. Pirmyn „Pieno ceche“, skamba pakankamai įkvepiančiai ir išradingai, bet…

Pvz. JAV komandos dažniausia naudoja gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimus. Ech, kaip pagoniška. Čikagos “Buliai” ar Atlantos “Vanagai” skamba pakankamai grėsmingai ir įkvėpiančiai. Vilniaus “Sakalai” (LKL) ar Kauno “Lūšis” (rankinis) įvaro daug daugiau baimės ir pagarbos negu  Joniškio “Delikatesas” (NKL).

Tuo tarpu Lietuvos komandų pavadinimai labiau atspindi komandų nepriteklių ir lengvabūdišką parsidavimą komercinėms įmonėms ar regioninio nacionalizmo (o gal išradingumo stokos) apraiškas. Peržvelgus keletą lygų, istorinių šaltinių ir pan. gali rasti įvairaus plauko išradingumo. Kai kurios komandos jau nebeegzistuoja, o jų komandų pavadinimai keistumo skonį įgavo tik dabar, pasikeitus kontekstui. Įsivaizduokit, jog esate komandos treneris, kuriam reikia nuteikti savo sportininkus kovoti prieš:

Pasvalio Pieno Žvaigždės (LKL)

Panevėžio Lietkabelis (LKL)

Klaipėdos Nafta- universitetas (NKL)

Joniškio Delikatesas (NKL)

read more »

birželio 11, 2012

Kas liepą kelias sudulka tavo krašte

Ar kada susimąstėt koks antropologiškai turtingas yra V. Bagdono vaizdo klipas “Laiškas motinai”? Jaunesnė skaitytojų karta galvoja – WTF?. Pagūglina ir galvoja – WTF?. Vyresnė skaitytojų karta galvoja. Galvoja. Pagūglina ir sako: – Aaaaa. TAS laiškas motinai. Tie 8 pragrojimai per kiekvieną sveikinimų koncertą vaikystėje. Dar vyresnė karta spaudžia ašarą.  Radikaliai vyresnė karta šiuo metu meldžiasi kokio nors tipo šventovėj (bažnyčioj- oj dievuli, darže- oj kopūste, maximoj- oj duonele, poliklinikoj- oj daktarėli ir etc.).

Būtent jiems ir pateikiama vizualinių klipo elementų analizė. Verbalinė t.y. dainuojamoji kūrinio dalis ir jos reikšmių tyrimai paliekami ateities kartoms.

Taigi,

1989 metai. Klipo pradžioje (laiko perspektyva) ir apačioje (erdvės perspektyva) metai užrašomi arabiškais skaitmenimis. Tai pakankamai perteklinė informacija, metų rašyti nereikia, jie tiesiog akivaizdžiai dvelkia iš ekrano. Visų pirmą VHS kokybe. Modernioji technologija užšaldžiusi daugelio mūsų vaikystės atsiminimus ir daugelį jų nedėkingai paskandinusi savo juostelių, blyškių spalvų ir mėlyno fono jūroje.

Tolumoje, dulkėtu žvyrkeliu lekia Lada Samara. Automobilio spalva gudriai primena žvyro spalvą. Kada reikia LADA išnyksta dulkių debesyje, tačiau nepastebėti šio šedevro neįmanoma. Ypač tais laikais.

Automašina nuožmiai juda link vienkiemio trobos. Vėliau paaiškės, kad vienkiemis yra labiau trikiemis, tačiau duotuoju momentu tai vienkiemis. Lada Samara konotuoja pralobusį sūnų. Juk Lada Samara tai jau beveik importinė mašina. Netgi šios automašinos turėjimas labiau reiškia, kad importinej pinigų yra, bet importinės mašinos nėra kur nusipirkti.

Automašina įrieda į kiemą. Prisiparkuoja per vidurį tarp namo ir tvarto. Vairuotojas lengvu rankos mostu jungia pirmą bėgį (kad automašina nenuriedėtų) ir pakibęs ant vairo uždainuoja. Lietuviam būdingas nestaigus automašinos atlaisvinimas, ypač tuo metu, kai automašina vaidino itin reikšmingą vaidmenį formuojant savo įvaizdį ir reflektuojant savo pajamas (kai kurie individai yra užstrigę laikę ir savo asmenį vis dar reflektuoja per turimą automašiną). Vairuotojas noriai praleidžia kelias minutes viduje ir pasimėgauja komfortišku sėdėjimu ant bambukinio sėdynės apsaugos tinklelio. Neskubėjimas išlipti taip pat gali būti susijęs su dainuojančio vyro dairymusi ir ne be pagrindo kilusiais įtarimais, kad mamos nėra namie.

Tuo metu operatorius peizažuoja vietovę, rodydamas kiekvienam lietuviui iki skausmo pažįstamus objektus. Tai: 1. saulė (praktiškai kiekvienas ją yra matęs savo kieme);  2. medžių viršūnės (panašiai, kaip ir saulė); 3. namas (kelionės tikslas); 3. namas pro obelis. Fone dar žali, tačiau jau akivaizdžiai nokstantys obuoliai (pirmieji laiką nurodantys elementai).

Tačiau niekas taip gerai nenusako metų laiko Lietuvoje kaip baltos vyro kelnės. Atsakymas akivaizdus – vasara. Baltos kelnės, į kelnes sukištą maikelė ir basutės – tipinis lietuvio vasaros įvaizdis.

read more »

birželio 3, 2012

Ką veikia mūsų inicialai (2 dalis)

Prieš pora metų leidausi į savo inicialų klystkelių paiešką.

Ar Jūs mėgstate savo inicialus? Ką Jums reiškia tos dvi raidės? Pamenu aš visada likdavau pamalonintas kuomet koks nors garsaus žmogaus vardas ar garsios kompanijos pavadinimas turėdavo tokius pačius inicialus. Turbūt daugelis žino tą jausmą. Keistas pasąmoninis sureikšminimas, kuris egzistuoja dar ir dabar. Vos kalba pakrypsta apie MP3 formatą aš išdidžiai pareiškiu kad jis pavadintas mano garbei, o skaičius reiškia jog esu trečiasis dinastijos atstovas ir taip toliau… Tačiau ar tokia pati empatija galioja kuomet inicialai naudojami neigiamame kontekste? Pats puikiausias inicialų naudojimo neigiamame kontekste pavyzdys yra policijos suvestinės, kitaip vadinamos „penktuoju puslapiu“ (tokio jau nebeliko, taip?). Pabandžiau susirankioti pranešimus, kuriuose „veikia“ mano inicialai. Pranešimai į kuriuos nekreipčiau dėmesio staiga tapo įdomiais ir dominančiais. (citata iš senojo straipsnio) 

Įdomu, ką gi mano inicialai nuveikė per du metus. Štai ką aš radau apie „save“ dabar:

Kovo 12 d. 11 val. 25 min. į Vilniaus ligoninę iš Vilniaus, Geležinės g., namų, pristatyta ir dėl galvos smegenų sukrėtimo paguldyta K.Š. (gimusi 1997 m.), kuri paaiškino, kad tą pačią dieną apie 10 val. namuose ją sumušė patėvis. Įtariamasis neblaivus (4.17 prom. alkoholio) M.P. (gimęs 1976 m.) uždarytas į areštinę.

Vasario 21 d. apie 14 val. Palangoje, Sodų g., bute, išgertuvių metu, kilus konfliktui, moteris peiliu sužalojo M.P. (gimusį 1977 m.), kuris dėl durtinės žaizdos pilvo srityje paguldytas į ligoninę. Įtariamoji A.M. (gimusi 1952 m.) po apklausos paleista.

Vasario 18 d. apie 19 val. Klaipėdos r., Gargžduose, P.Cvirkos g., du asmenys nenustatytu aštriu daiktu sužalojo M.P. (gimusį 1977 m.), kuris dėl durtinės žaizdos šone paguldytas į ligoninę.

read more »

gegužės 30, 2012

Pirmoji nuotrauka: nuo autoportreto veidrodyje iki namudinės erotikos

Fotografijos mėgėjui pirma nuotrauka yra tarsi pirma mergina (ar vaikinas). Kaip ir santykiuose iš pradžių užgimsta romantiška, lengvu žvilgčiojimu grįsta meilė. Vėliau ji auga ir didėja, tačiau vystoma tik daugiau ar mažiau teoriniame lygmenyje.

Anksčiau ar vėliau ateina noras pereiti į kitą santykių lygmenį. Vaikinas su mergina oficialiai susiporuoja, o fotografijos mėgėjas nusiperka pirmąjį fotoaparatą. Tikrą fotografijos mėgėją, kaip ir pačią tyriausią meilę, gali atpažinti iš to, kad jis atsimena savo pirmąją darytą nuotrauką. O ir pirmosios nuotraukos gimimas būna ypatingas.

Fotografija, kaip ir santykiai, turi savo pragmatišką pusę. Kai kuriems viskas vyksta iš reikalo. Pirmoji pasaulio nuotrauka irgi panašesnė į gimusią iš reikalo. Niépce vaizdas pro kambario langą yra labiau romantizuotas prabėgusių metų istorinio krūvio. Niépce turėjo reikalą – išbandyti sukurtą technologiją.

Reikalų griebti fotoaparatą į rankas yra apstu: brolio gimtadienis, kelionė į Dūkštą, Zigmo vestuvės ir Beno krikštynos, naujos užuolaidos, nauja FB profilio nuotrauka ir etc.

Tikslų žmonės turi įvairių, ne tik fotografavimui, bet ir nuotraukų viešinimui internete. Jie viešina ir gražiai pražydusią pelargoniją ir į kiemą užklystančią stirną, viešina žaibo talžomą televizijos bokštą ir girtų draugų grimasas iš pirties ar namudines erotines scenas nuo sofos-lovos ar vonios kambario.

O ar žmonės viešina savo pirmąsias fotografijas? Taip. Gal ne visada tai daro sąmoningai, bet užtenka į paieškos sistemą ar fototalpyklą (šiuo atveju tai buvo Flickr.com) įvesti standartinį fotoaparatų gamintojų fotografijų indeksavimą IMG_0001 ar DSC_0001 ir vualia, kalnai pačių įvairiausių, įdomiausių ir nuobodžiausių pirmųjų bandymų:

This slideshow requires JavaScript.

balandžio 5, 2012

Ne karvę kainuoja

– Gali drąsiai pirkti, juk ne karvę kainuoja! – apie naują iPad`ą porina Simas.

– Ne karvę, bet vis tiek nemažai.

Šimtus kartų ir begalėje situacijų esame girdėję kaip karvė tampa alternatyviu prekės vertinimo matu.  Nusprendžiau pasidomėti, o kiek gi kainuoja karvė ir į kasdienius pokalbius įvesti šiek tiek daugiau tikslumo.

Pervertęs keletą tikslinių spaudinių bei panaršęs internete, priėjau prie išvados, kad visai nebloga, gan skanų pieną duodanti, tačiau ne pati tobuliausia karvė (karvių grožio konkursui nelabai tinkanti) kainuoja apie 3000 litų. Tad drąsiai galime įvesti šiuos skaičius į kontekstą!

read more »

balandžio 4, 2012

Idealus parlamentas

Prieš pora dienų perskaičiau S. Bloomfield, A. Mueller ir A. Tuck straipsnį apie tai, koks gi turėtų būti idealus parlamentas. Gaila, bet tekstas buvo popieriniame formate, tad negaliu tiesiog įmesti nuorodos į jį. Tačiau senoviniu būdu galiu pateikti komentarų prigrūstą referatą. Tą ir darau. Tad jeigu norėsite pacituoti kokią nors idėją iš šio referato – nurodykite teksto pradžioje minimus autorius, o jeigu norėsite paverkšlenti kokie prasti mūsų parlamentarai – darykit tai į sveikatą, bet ne šio tinklaraščio komentarų pavidalu.

Lietuvoje keikti seimą yra gero tono ženklas. Tuomet tu atrodai labiau pilietiškas ir parodai kaip labai tau rūpi valstybė. Unikalumu nepasižymime. Štai Didžiojoje Britanijoje politikai užima antrą vietą, po nekilnojamo turto agentų, pagal nepopuliarumą šalyje. Taip pat yra ir JAV ir dar galybėje įvairiausių valstybių. Visur sklando nuotaika, kad parlamente vien tik vagys ir idiotai. O dar 19 a. W. Bagehot teigė, kad parlamentas, tai pakankamai didelis, daugiau ar mažiau idealių žmonių susirinkimas. Tai kame čia problema? Ar idealieji yra, ar tik vėliau jie  transformuojasi į vagis ir idiotus? O gal iš tiesų dėl visko kalta aplinka?

Kaip ten bebūtų, be žmonių parlamentas taip pat yra ir pastatas. Tobulas parlamentas turi būti kuriamas nuo tobulos infrastruktūros kūrimo. Istorinis palikimas yra gerai, tačiau nemažiau svarbi yra parlamento ateitis, o ypač dabartis. Gal idėjos lygmenyje Valdovų rūmai ir būtų tinkamas pastatas Lietuvos Seimui. Tačiau tos idėjos įgyvendinimas gavosi absoliuti architektūrinė šizofrenija. Tai patvirtins kiekvienas, ypač kam teko lankytis pastato viduje. Parlamentas turi būti suvokiamas it koks atviras ir modernus meno centras, patrauklus savo architektūra ir atvirumu. Pastato kokybė, žinoma, negali būti didesnė, negu žmonių tame pastate kokybė. Taigi, iš ko susideda idealus parlamentas?

1. Lokacija.

Parlamentas turi būti lengvai pasiekiamas. Tiek piliečiams, tiek šalį lankantiems turistams. Labai svarbu turėti natūralius barjerus. Niekada nežinai kas ir kada gali nutikti. Didelė aikštė prieš parlamentą Atėnuose suteikė puikią galimybę susiburti keliasdešimtūkstantinei miniai ir parodyti kiek daug jėgos ji turi. Lietuva taip pat turėjo patirties ir matė ką reiškia didelės aikštės šalia parlamento. Teko kurti dirbtinius barjerus kuomet kovojome dėl nepriklausomybės, nors natūralus barjeras (Neris) visai čia pat. Taigi, upė yra puikus natūralus barjeras ir tinkama kaimynystė parlamento išdygimui.

2. Architektūra.

Politikai keičiasi dažnai, o architektūra ne. Tai ir pliusas ir viena iš problemų. Statant naują parlamento pastatą patartina vengti perdėm didelio simbolizmo. Aišku, prieskoniai būtini, pastatas turi būti ir paprastas ir atspindintis valstybę. Geriausia, kad būtų naudojamos savo medžiagos. Puikus pavyzdys sovietinis Seimo pastatas atspindintis gelžbetonio karaliavimo erą. Dabartinis priestatas, matyt, atspindi gipskartonio kartą. Kiekvienas laikmetis turi savo medžiagas.

read more »