Posts tagged ‘anarchija’

25 gegužės, 2012

Penktadienis. Trylikta. (kelionės užrašų knygutė)

Pirmieji pusryčiai viešbučio kavinėje. Viskas itin rimta. Continental Royal logotipas ant padavėjų švarkų. Ant staltiesių plėmai. Solidu. Sovietiniai Druskininkai, bet pastangos it 5 žvaigždučių viešbutyje.  Įsivaizdavimas taip pat.

Prasideda projektas (ES finansuojamas projektas “Romania Seen Through your Camera. Tikslas: keliauti po Rumuniją ir fiksuoti viską ką matai)

Pavalgius suvaro į kamurkę. Sako, čia konferencijų salė. Medinėmis lentutėmis išmuštos sienos ir lubos labiau primena medžiotojų trofėjų kambary, kur nors Rokiškio rajone. Continel Royal, ales gut. Liepė žaisti. Suprask, kuo durnesniu pasirodysi per pirmas susitikimo minutes, tuo lengviau bus vėliau. Jaučiuosi kaip debilas. Kiti irgi. Fizionomijos tai sako. Pirmas žingsnis į bičiulystę.

Linksmumai blėsta. Reik prisivalgyt. Bistro. Klausia, ar vegetarian ar normal? Deja, aš nenormalus. Pašnairuoja ir įkrečia maisto. Skanu.  Atklišina valkata su vaiku. Sako duokit ko nors. Duodam maisto. Neima. Sako duokit pinigų. Sakom eik šikt, jeigu maisto neimi. Nueina. Perspektyvoje pasiūlymas eit šikt neabejotinai bus įvykdytas.

read more »

6 birželio, 2011

Anarchy in UKR

Ypatingi mokslo metai atėmė ypatingai daug laiko. Ir vos tik jie pasibaigė – griebiau pirmąją knygą iš didelio, ilgai kaupto, neperskaitytų knygų kalno. Anarchistinių nuotaikų skatinamas griebiau S. Žadano “Anarchy in UKR“. Ir kiek primirštai, tačiau labai tradiciškai žeriu keletą bekonteksčių citatų, kurios dėl pačių įvairiausių neaiškinamų priežasčių knygoje buvo pabrauktos. Nors šis autorius yra “toks visai nieko“, tačiau kiek atmintis atgamina jo knyga “Depeche mode“ buvo žymiai geresnė. Gal dėl to, kad ten buvo aiškus naratyvas (čia visgi yra labiau esė rinkinys).

Na čia tai teisingai, pamaniau aš, jei milicininkai pradės naudoti kosmetiką, jų ir taip neaukštas socialinis reitingas galutinai užsilenks. (9 psl.)

<…> o kur kavinė, ten ir šioks toks kultūrinis gyvenimas: vadiara, kotletai, prostitutės, vis kas nors, vis kokia nors elektra ir komunikacijos. (19 psl.)

<…> ir būtinai reikėjo iš visų šių dalykų padaryti ką nors, kas derėtų didingai epochos dvasiai, nes juk negražiai išeina – Ukrainos TSR sostinė ir tik kažkoks murzinas rumunų postas <…> (22 psl.)

<…> ir rodyti mums, pradinių klasių mokiniams, dar gyvus, bet jau netekusius sąmonės nuo liaudies meilės veteranus su medaliais <…> (22 psl.)

<…> nuo pat vaikystės nemėgstu veteranų: visi jie elgdavosi kaip kekšės per pirmąjį pasimatymą – reikalaudavo gėlių ir pučiamųjų orkestrų, lipdavo į sceną ir seilėdavosi <…> tikri kareiviai taip nesielgia. (23 psl.)

Postamente buvo pavaizduota raudona žvaigždė ir įrašyti keisti žodžiai: “amžina šlovė revoliucijos didvyriams – naujo pasaulio mūrininkams“ Iš kur šita masoniška formuluotė, pamaniau aš, kuo čia dėti mūrininkai? Ką galėtų simbolizuoti ši vaza? Kaip keista: tarkime, sukuri tarybų valdžią – imi ir sukuri, vadovaudamasis, galima sakyti, pačiais geriausiais ketinimais, žūsti nelygioje kovoje su kapitalizmu, ir še tau – ant tavo kapo kas nors pastato nebaigtą žiesti vazą ir dar pavadina tave mūrininku <…> (24 psl.)

Man patiko būti sirgaliumi, aš jaučiau, kaip su kiekvienu ženkliuku ir kiekviena vėliavėle mano gyvenimas tampa vis visavertiškesnis ir savaime pateisinamas. (81 psl.)

Vieną dieną aš staiga suvokiau, kad pasaulis ne taip gerai apgalvotas, kaip man atrodė, kai buvau septynerių. (96 psl.)

Miestai po žiemos visada primena paauglius, niekada nežinančius, kaip jiems apsirengti – pusė jų drabužių jau išaugti, kiti seniai nebemadingi, mielas, sentimentalus vaizdas. (109 psl.)

Jei nori vadintis revoliucionieriumi, tai jau malonėk atsivilkti savo patranką ir pilk iš jos, net jei nelabai turi į ką <…>  (119 psl.)

Šiaip jis nebuvo blaivus – manau, kad tai reikėtų nurašyti revoliucijai. (143 psl.)

<…> teatre, aš nepasitikiu savimi, aš bijau, kad aktoriai kiekvieną akimirką gali pamiršti žodžius ir sutrikti – tai kelia man nerimą <…> (149 psl.)

Muzikos aš stengiuosi klausyti namie, be liudininkų<…> (149 psl.)

Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda, ir tu tiesiog nesuvoki, kad iš tiesų tie kanalai patys tave junginėja, kad iš tiesų jie tave valdo ir blaško iš šono į šoną, kad iš tiesų tau įdiegta informacija po kurio laiko savaime ima duoti pelną, ir šį pelną susižeri visai ne tu. (152 psl.)

<…> o ar jūs, tarkime, prieš Velykas iš stačiatikių bažnyčios irgi reikalaujate maldų tekstų, tipo kad įsitikintumėte, jog Kristus prisikėlė, ir kad jokių netikėtumų šiais metais nėra ko tikėtis. (173 psl.)

29 rugsėjo, 2010

Dienos citata “Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“

Šešerius metus nemokėjau jokių asmens mokesčių, kartą dėl to buvau vienai nakčiai patupdytas į kalėjimą; ir tuomet, spoksodamas į tas tvirto akmens dviejų ar trijų pėdų storio sienas, į pėdos storio duris iš medžio bei geležies ir į geležines grotas, užtveriančias šviesą, negalėjau atsistebėti kvailumu šios institucijos, mačiusios manyje tik mėsą, kraują ir kaulus, kuriuos reikia užrakinti. Stebėjausi, kad ji galiausiai padarė išvadą, jog šitaip galėčiau būti jai naudingiausias, ir niekuomet nepagalvojo pasinaudoti manimi kitokiu būdu. Supratau, kad jei tarp manęs ir kitų miestelėnų ir buvo akmens siena, kur kas sunkiau bus perlipti ar pralaužti tą kitą mus skiriančią sieną tol, kol jie nesugebės tapti tokie pat laisvi, koks buvau aš. Aš nė akimirkos nesijaučiau įkalintas, o tos sienos man atrodė nepateisinamas akmens ir skiedinio švaistymas. Jaučiausi tarsi vienintelis iš visų miestelėnų būčiau sumokėjęs savo mokestį. Jie aiškiai nežinojo, kaip pasielgti su manimi, tačiau elgėsi kaip prastai išauklėti žmonės. Jie klydo kiekvienu savo grasinimu ir kiekvienu pagyrimu, nes manė, kad labiau už viską trokštu būti kitoje šios akmens sienos pusėje. Negalėjau nesišypsoti matydamas, kaip stropiai jie užrakindavo duris mano apmąstymams, kurie juos išlydėdavo be leidimo ir kliūčių, o juk jie, tie apmąstymai, ir buvo patys pavojingiausi. Kadangi jie negalėjo pasiekti manęs, tai nusprendė nubausti mano kūną; visai kaip berniūkščiai, kai, negalėdami prieiti prie žmogaus, kuriam jaučia pagiežą, ima plūsti jo šunį. Mačiau, kad Valstybė yra puskvailė, baili kaip vieniša moteris, sauganti savo sidabrinius šaukštus, ir kad ji neskiria savo draugų nuo savo priešų, ir aš netekau paskutiniųjų mano pagarbos jai trupinių, ir pajutau jai vien gailestį.

Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą / Henry David Thoreau. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.