Posts tagged ‘atsiminimai’

balandžio 21, 2015

Svarbiausia dalintis

Vaikystėje, kai tuštindavau slaptą mamos saldainių krepšį, visada galiausia palikdavau vieną saldainį jame ir niekada krepšio visiškai tuščio. Ne todėl, kad mama prarastų argumentą „kas suvalgė VISUS saldainius”. O todėl, kad reikia dalintis tam, kad pats kažką gautum. Netgi jeigu tai kregždutės ar baliaus ananasiniai.

Dalinuosiu nauju bendraautorystės projektu, kuriame nėra jokių išvadų, o tik didesni ir mažesni pastebėjimai, detalės ir smulkmenos, kurias verta užrašyti, kurios pasimiršta, kurias galime užfiksuoti ir jomis pasidalinti. Paskaitęs pridėk kažką nuo savęs. Vis vien visaip buvo.

http://90puslapiu.lt/

kovo 1, 2013

Atvažiavau 11-tas

Vidurdienį iš sekmadienio į sekmadienį magistralinį kelią A-14 (Vilnius – Utena) įveikiau gal kokį penkišimtąjį kartą. O gal daugiau. O gal ir nedaugiau. Reiktų tikslesnių kalkuliacijų. Kalkuliacijų nepateiksiu – su skaičiais nebedraugauju nuo 9-tos klasės. Iki tol draugystė buvo stipri ir daug žadanti.

Nors regioniniai keliai buvo provėžoti ir teko ypatingai prisibijoti sniego liežuvių, tačiau baimės kilo ne laiku ir ne vietoj – čia juk magistralinis kelias! Legenda byloja, kad tokiu jis tapo 1987 metais sujungus senąjį ir naująjį kelio ruožus. Nors netrukus pateikiamas faktas niekaip negali būti teisingas, tačiau kažkaip tikiu, kad prisimenu tą senąjį kelio ruožą.

Egzistuoja legenda apie kelyje retkarčiais išnyrančias betonines atkarpas (bent kartą važiavęs žino apie ką aš). Kaip teigia (viena) legenda, greičiausia betoninės atkarpos čia atsirado kaip slaptas sovietų lėktuvų nusileidimo takas. Kita legendos interpretacija kalba apie betoną, kaip tankų žygį atlaikančią medžiagą. Abi istorijos abejotinos, bet pakankamai žaismingos ir galvojant apie magistralinių kelių fanų klubą – taikliai maskulistinės.

Visgi nei su viena iš šių legendų didesnio asmeninio santykio neturiu. Labiausia kas stringa į atmintį šiame kelyje, tai šalutiniai keliai ir miško takeliai, žvyrkeliai ir posūkiai kuriais visą vaikystę pravažinėjau keliaudamas su seneliu po vienkiemius, trikiemius, bažnytkaimius, cerkviakaimius ir pijokkaimius.

moskvich-412-03Kelionių būta tiek daug, kad per jas atradau (arba įgijau) keliavimo džiaugsmą. Tą, tokį tikrą. O gal jį visada ir turėjau. O gal tai ne džiaugsmas, o paprasčiausias smalsumas. O gal nepaprastas smalsumas. Kuo skiriasi paprastas ir nepaprastas smalsumas? Tas visuotinas keliavimo ir matymo džiaugsmas suformavo tokį esminį keliavimo jausmą, kad man vienodai įdomus ir visaip kaip nuostabus yra ir Turmantas, ir Jēkabpils, ir Londonas, ir Sėkešfegėrvaras.

Taigi, tose magistraliniu keliu markiruotose kelionėse ne tik mėgaudavausi vaizdiniais malonumais, ar pirštu-įsivaizduojamu lazeriu kirsdavau pušis, beržus, klevus, skaičiuodavau pakelės kuoliukus ar žaisdavau piršto slalomą tarp punktyrinių kelio juostų. Pradėjęs žaisti ralį tėčio bendradarbio tamsiai mėlyname Žigulyje, vėliau ralį žaidžiau praktiškai kiekvienoje kelionėje.

read more »

rugsėjo 14, 2012

Viena keista rugsėjo diena

Iš vakaro, tiksliau iš popiet, mokytoja įspėja apie artėjantį renginį. Įspėjimas priklauso nuo mokytojos darbo stažo. Skirtumas esminis: nuo nenumaldomo, šiek tiek gąsdinančio džiaugsmo iki mažu pozityvumo prieskoniu pagardintos visiškos apatijos. Dažniausia apatija atsiranda skaičiuojant antrus darbo mokykloje metus. Kartais užgimsta nenusakomas šių emocijų mišinys. Tačiau tai ir yra mažu pozityvumo prieskoniu pagardinta apatija.

Mokyklos sargas, surūkęs savo rytinę Primą su kandikliu, padeda mokytojai sustumti stalus. Kandiklis tam, kad susirūkytų visa cigaretė, nors elegancijos taip pat prideda. Stalus stumia į matomiausią mokyklos vietą – mokyklos fojė. Mokytoja stumia lengviau, sargas sunkiau. Sargas apygirtis. Arba apyblaivis. Tai naktinės vienatvės rezultatas. Atėjo kaimynas Vincas ir jiedu gėrė sporto salėje. Nes šiaip sau. Stalus suneša prastesnius, motyvai neaiškūs. Saugumas, greičiausia. Ko saugosi nežino, bet saugosi. Vaikų, matyt.

Ant į eilę surikiuotų stalų gula staltiesės. Ant vienos tautiški motyvai, kita balta, matosi lenkimo linijos, o štai ir “klejonka”, ant paskutinių stalų gula dideli popieriaus lakštai. Stebinantys, iš kur tokie dideli ir ką su jais galima daryti? Lyg kas tyčia juos tokius paruošė šiai šventei.

Šventės erdvė paruošta. Matomiausia, reprezentacinė mokyklos vieta sutampa su pačia tamsiausia erdve pastate. Fojė šiaurinėje pusėje. Visada kai įeini į mokyklą būna žiauriai tamsu. Visada. Mokslas šviesa skamba kaip nesusipratimas.

Netrukus, po valandos, į fojė pradeda virsti vaikai. Stropiausi ateina pirmi ir iškart ant stalų suguldo savo atsineštus eksponatus. Mažiau stropesni antrina atėję vėliau. Paskutinieji ateina paskutiniai, kas antras nieko neatsineša. Kišenėje laiko kelis pasiteisinimus, jie vienas už kitą įtikinamesni.

Susirinkus vyksta eksponatų apžiūra. Nors kasmet demonstruojami daugmaž vienodi eksponatai, galų gale vis tiek atsiranda viską nustelbiantis objektas bei keista jo transformacija. Sargas užmeta akį ir viliasi tarp visų šių transformacijų aptikti kokią krūtų porą ar įdomią penio reinkarnaciją. Neišvysta. Nusivylimu jo reakcijos nepavadinsi. Sargo emocijos labiau sietinos su jo girtumo buvimu ar nebuvimu, nuotaika ne prie ko.

Paroda eilinį kartą politiškai korektiška. Lytiškai korektiška. Vaikai tuo metu jau suka dainos ir šokio ratą, baigę dar kartą pirštu baksnoja į patikusį eksponatą. Galiausia šventė, kaip ir kiekvienais metais praeina ypatingai sklandžiai. Tik niekas iki galo taip ir nesupranta, kur gi vėliau dingsta tie ypatingi ir šiek tiek mažiau įdomūs eksponatai.

Greičiausia, tie eksponatai keliauja į mokytojos namus. Į virtuvę. Visomis keisčiausiomis transformacijomis ir meškučių bei antyčių variacijomis į puodą krentą kartu su mokytojos darže rastais pimpalais ir išsigimėliais. Taip gimsta niekuo neypatinga daržovių iš Rudenėlio šventės sriuba. Iki kito rudenėlio.

liepos 2, 2012

Brazdžioniškas įkvėpimas penkioliktam kilometre (kelionės užrašų knygutė)

Diena prasideda kokia nors diagnoze: miegojau gerai, neišsimiegojau, jau beveik, bet dar šiek tiek. Tokia ta Rumuniška kasdienybė. Skamba keistai. Po keleto mėnesių skambės kvailai.

Pusryčiai. Pagaliau – normalūs. Po pusantros savaitės pagaliau gavau sūrio. Ir daržovių. Nemanau, kad tai normalu. Beveik spaudžiu džiaugsmo ašarą. Ašara nesispaudžia, nes vyksta diskusija. Apie Kubą. Nežinau kodėl. Nelabai suprantu, kam čia ir dabar reikia apie ją diskutuoti. Juk esame Durau, o ne Havanoje. Arba Habanoje, jeigu nori užrašyti taisyklingai. Tonas keičiasi. Po diskusijos vyksta abipusis anoniminis bumbesys.

Org.komitetas sako, kad važiuosim prie Raudonojo ežero. Susižvalgom. Raudona nėra pati mėgstamiausia lietuvių spalva, matyt. Kažkas sušunka: Govorit Moskva. Lietuviai suklusta. Keistai pasąmonėje įsirašę senų programų garsai ir balsai. Spiat ustalyje igruški ypač. Lengvai susigraudiname. Autobusas pajuda.

 

read more »

kovo 14, 2012

Mano eksperimentinė karta

Gausioje informacijos srovėje į pastatytus tinklus pakliūna tiek daug grobio, kad pasigirti kiekvienu neužtenka nei laiko, nei jėgų, nei noro. Mažieji dingsta taip pat greitai kaip ir atsiranda, spalvingieji šmėkšteli ir lygiai taip pat greit užsimiršta, o reflektuoti apie riebiuosius neužtenka laiko ir jėgų, noro būna daug.

Visai neseniai perskaitęs gan seną J. Dobriakovo straipsnį ir, kaip jis pats teigia, naujojo tinklaraščio manifestą, “Keista karta keistose vietose”, supratau, kad reikia rasti laiko ir jėgų. Nors Jurijaus tekstas yra įžanginis parodos žodis, tačiau įžangos įžangoje išsakytos mintys mane stipriai užkabino nes kurį laiką pats apie tai daug mąstau ir ta pačia tema kalbinu kitus žmones. Mąsčiau apie savo kartą (patikslinimui, tai yra žmonės gimę 198* metais). Mąstyti apie save ir aplink esančius žmones yra natūralu. Kodėl mes esame tokie kokie esame ir ar mūsų karta yra keista ar kuo nors ypatinga?

Iš kart atsiprašau nuoseklaus skaitytojo, bet šis tekstas lipdytas iš per dvi savaites kasdien nuotrupomis gimstančių sakinių, tad neišvengsime minčių šokinėjimo. Prieš tai galite paskaityti Jurijaus tekstą. Ar bent jau pirmas pastraipas. Jos ir tapo šio rašinio įkvėpimu, citatų ir komentarų šaltiniu.

read more »

vasario 24, 2012

Susitikimas su savimi po penkiolikos metų

Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?

Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.

Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.

 

 

read more »

rugsėjo 3, 2011

Laiko riedlente atgal į 1993 m.

Pastaruoju metu Youtube padaugėjo įvairių flashback`ų. Kai kurie lyg netyčia išnyra ir bloškia su galinga prisiminimų banga į vaikystę. Šiandien ieškodamas kažinkažko, radau štai tokį siužetą:

Kaip dabar pamenu, kai būtent tuo metu mano kaimynas iš kažkur (matyt giminaičiai iš už Atlanto padovanojo) išsitraukė pirmąją riedlentę. Didis stebuklas ji buvo. Važinėjome visi. Buvome menkai sugadinti informacijos srautų, tad riedlentės pagrindinė funkcija buvo kuo greičiau nusileisti nuo kuo didesnio/statesnio kalno/kelio. Apie triukus ir skate parkus nei girdėję buvom, nei  patys išmąstėm apie triukų darymo galimybes ir prasmę. Draugas riedlente džiaugėsi pakankamai trumpai ir (lyg ir) perleido ją man, kai pats tuo tarpu mėgavosi naujesniu ir dar “kietesniu” to meto atributu – riedučiais. Taip ir baigėsi mūsų riedlenčių manija. Keista manija, keistas riedlentės, kaip vasariškų rogių suvokimas.

liepos 31, 2011

Back in the days su SEGA

Vakar nusprendžiau pailsinti savo galvą ir pusę dienos gainiojau kamuolį prie namų esančioje krepšinio aikštelėje, kuri yra už dešimties metrų ir kurioje paskutinį kartą buvau maždaug prieš 10 metų. Pasikeitus oro ir jėgų sąlygoms grįžau dar keliais metais toliau į vaikystę – šįkart su SEGA žaidimais. Pamenate tokius? Nors dauguma jų savo turiniu dabar tikrai smarkokai šokiruoja (pvz. važiuok motociklu ir nušauk tave lenkiantį kolegą), tačiau apart Mortal Kombat, žaisdavau vien tik sportinius žaidimus. Mortal Kombat taip pat nebuvo per daug mėgstamas, tiesiog aplinka spaudė būnant krūvoje žaisti būtent šį žaidimą. Dienų dienas ir naktų naktis praleisdavau su NBA ir FIFA. Kaisdavo kompiuterio maitinimo blokas, dingusią elektrą prakeikdavau įmantriausiais prakeiksmais, o 82 rungtynių sezonui įveikti pakakdavo kelių dienų. Šį kartą apsiribojau vos keliomis rungtynėmis, tačiau to užteko, kad nostalgiškai linkčiodamas galvą pripažinčiau – taip, šitie žaidimai daug geresni nei dabartiniai. Viskas daug paprasčiau, įdomiau ir žaidėjai visi žinomi… :)))

spalio 11, 2010

Bim-Bam vaikystė

Vakar parduotuvėje pamačiau ir nostalgiškai priėjau prie seniai nepastebimomis tapusių lentynų. Jose kalnai loterijos bilietų: Keno loto su savo bim-bam funkcija, Jėga I, Jėga II ir t.t. Iš kart prisiminiau vaikystę ir kaip ir tais senais laikais įsidėjau kelis bilietus į kišenę. Vėliau jie tapo bilietais į sėkmę susipažįstant su žmonėmis bei dalinantis atsiminimais iš vaikystės. Maniškė istorija tokia:

Tai buvo pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai. Aš buvau mažas, sovietmetį atsiminiau tik iš spragėsių prie universalinės parduotuvės, Eskimo ledų bei žaisliniais tapusių rublių. Visa kita buvo nauja ir kartu su valstybe žengiau pirmuosius žingsnius. Tiksliai nepamenu kurie tai buvo metai, tik pamenu kad visos naujovės buvo pasitinkamos su padidintu dėmesio kiekiu. Kapitalizmo dovanoti ne tik bulvių traškučiai ar „sifonas“ tapo tuos laikus atspindinčiais artefaktais. Pavyzdžiui pirmieji serialai galėtų būti puikiu to meto atspindžiu, nes jie sukūrė tokį ažiotažą valstybėje, jog buvo svarstoma galimybė išgalvotiems veikėjams statyti paminklus. Taip pat paveikė ir pirmosios nepriklausomos loterijos, kurios tapo neįtikėtinų galimybių simboliais. Bet aš buvau vaikas ir man reikėjo laisvės ir iš gyvenimo pasiimti viską ką tik galėjau. Kaip paaiškėjo tokiems vaikams kaip aš, kaip daugelis, tais laikais svarbu buvo pasiimti viską ką gali gauti nemokamai. Tai buvo kiti laikai nei dabar, nemokamai negalėjai gauti praktiškai nieko. Ir tas vienintelis daiktas, kurį galėjai ateiti, pasiimti ir turėti tapo Keno Loto, Jėga ir kiti panašūs loterijos bilietai. Vaikai juos vogė kaip pamišę. Ir…..tiesiog mėtydavo arba tiesiog turėdavo (ir tiek). Buvo netgi tokie konkursai: „kas prisirinks kuo daugiau bilietų“. Kūrenome laužus, kai kas netgi bandė rūkyti šiuos bilietus, nes jie nedega, o puikiai smilksta. Vėliau išdrįsom sudalyvauti loterijoje – penkiasdešimt centų minimali, o vaikui vienintelė įmanoma suma su kuria bandydavom paimti laimę į rankas. Kartais pavykdo, dažniausia ne. Ir tuomet vėl prisikraudavome pilnas kišenes bilietų ir skubėjome džiaugtis vaikyste.

gegužės 25, 2010

Pirmoji pamatyta nuoga moteris ir pirmasis graffiti

Vakar vakare nežinaukodėl, bet prisiminiau vieną juokingiausių istorijų savo gyvenime. Apie tai kaip pirmą kartą pamačiau nuogą moterį. Na ne nuogą, o labiau gal pusnuogę ir turbūt tą moterį labiau tiktų vaidinti mergina. Veiksmas vyko seniai seniai, kai nebuvo daugelio dalykų, kurie yra dabar ir kurie atsiras ateityje. Ėjau savo gimto miesto parku link bibliotekos ir nusprendžiau patikrinti o kas gi gyvena po tiltu, kabančiu virš upės. Toks žygdarbis man atrodė nepaprastai svarbus ir didis – juk buvau vienas ir nepabūgau lįsti po tiltu. Double wow. Bet deja kelionė  truko neilgai, nes po tiltu buvo dar kažkas. Mergina. Ji sisiojo. Pabaigusi savo šlapiąjį darbą ji stojosi užsimauti kelnių ir pamatė kad aš ją matau. Deja, man, antros klasės mokiniui toks vaizdas pasirodė per baisus ir aš išsigandęs pabėgau. Turbūt namo.

Antra klasė mano gyvenime paliko dar vieną žymų įrašą. Būtent tais metais suraičiau savo pirmąjį (ir vienintelį) graffiti. Ėjau namo po pamokų. Iš tiesų ėjau namo po po pamokų, nes už kaži kokį menką nusižengimą buvau paliktas papildomai pasėdėti mokyklos suole. Taigi ėjau namo ir degiau iš pykčio. Tą pykti nusprendžiau išlieti ir paėmęs raudoną piešiantį akmenuką ant metalinio šiukšlių konteinerio parašiau „mokytoja boba“. Matyt tie žodžiai buvo prisodrinti ypatingai dideliu pykčio kiekiu, nes tas užrašas buvo gyvas dar bent 12,5 metų.