Posts tagged ‘autobusas’

6 rugpjūčio, 2012

Visuotinis vegetarėjimas (kelionės užrašų knygutė)

Iš pradžių buvo vienas. Vėliau keturi. Tada septyni. Galiausia šešiolika vegetarų (t.y. šiek tiek daugiau nei pusė visų projekto dalyvių).

Maistas skirstomas į vegetarian ir normal. Iš pradžių būti not normal buvo pakankamai juokinga. Dabar maisto kokybės skirtumas verčia susimąstyti. Arba lanksčiau žiūrėti į savo užstalės pavadinimą.

Kaip viso gyvenimo vegetarizmo patirtį turintis asmuo galiu drąsiai teigti, kad šiuo metu itin palanku būti vegetaru, nes prieš n+ k metų viešai pasakęs, kad esi vegetaras…oj, tai buvo tolygu prisipažinti, kad esi psichiškai nenormalus. Rumunai taip ir sako: “not normal“.

Sulipame į autobusą. Autobusas pajuda, pranešama, kad imsime paskutinę didžiąją stotelę – Iași. Žinia džiugina, faktas, kad pro autobuso stogą lyja – ne. Paskutinį kartą tokį autobuso stogą mačiau 2-oje klasėje. Tuomet “paziku“ judėjome link Molėtų observatorijos. Pamenu tik pro stogą krentančias snaiges ir rankoje laikomą užrašų knygutę su Mona Lizos atvaizdu.

Pakeliui aplankom vienuolyną. Lyginant su Durau vienuolyno šviesuole, šio vienuolyno vienuolis yra totalus “pussy“. Istorijos apie vienaakį dailininką ir keturiasdešimt metų oloje gyvenusį dievatikį gal ir gali sujaudint penkiamečius…

read more »

26 sausio, 2010

Ir dar šiek tiek apie speigą autobuse…

Tęsiant šalčio temą… Papasakosiu šiandieninės kelionės į darbą užkulisius. Visi juk mėgsta užkulisius ir slaptas istorijas. Taip taip, aš esu toks žvaigždė jog mano užkulisiai yra patys įdomiausi pasaulyje ir aš važinėju personaliniu autobusu ir stotelėse priimu tik tuos keleivius kurie man patinka. Taigi šiandien važiavau tokiu personaliniu autobusu jog esant minusdvidešimt lauke autobusas pats suprato jog durys nereikalingose stotelėse gali ir neatsidaryti ir tik galingi keleivių spyriai priversdavo jas bent truputį atsiverti. Vėliau jas užsiverti priversdavo tik vairuotojas, deja ne mygtuko paspaudimu o savo atėjimu ir manualiniu-rankiniu būdu vyriškai trukteldamas suspardytas duris. Juokinga ryte matyt kaip vairuotojas tuo pačiu dirba ir durininku. Vargšas dabar turbūt guli lovoje ir keikiasi, guodžiasi savo žmonai, kuriai visa tai mažiau rūpi nei tau.

Viva Vilniaus autobusų parkas, muziejus ant ratų…

18 sausio, 2010

Nugirstas pokalbis

Praeitą savaitę į VU biblioteką kažkokie darbininkai vieną po kitos nešė dėžes su naujais baldais. Zujo visą dieną, nešė, rėkavo neaišku ką ir štai vienas eidamas pradėjo braukti ranka per sieną ir savo kolegai išdidžiai, su didele pagarba ir nuostaba pasakė: „Oooch, tu matai, čia Universitetas…“. Kitas pritariamai atsiduso ir abu nuzujo nešti kitos dėžės. Štai, kokia pagarba, koks nepasiekiamas Hiperborėjų kalnas yra tas mūsų universitetas. Tiesiog gražu klausyt.

Kadangi papasakojau šitą, papasakosiu ir kitą nugirstą pokalbį. Nors aš jį jau pasakojau visiems kam tik įmanoma, bet gal būtent TU to nežinai. Viskas buvo, hm, gal pirmam ar antram kurse. Važiavau sostinės viešuoju transportu numeris keturiasdešimtpenki tuometinės gyvenamosios vietos link. Kelionė vyko numatytu maršrutu ir pagal vairuotojo norimą planą autobusas kirto Valakampių tiltą. Ir štai prieš mane sėdinčios mergino pradėjo regzti pokalbį:

–         o wow, žiūrėk koks ežeras!

–         Pfff, nu bet kokia tu kvaila. Koks čia tau ežeras, čia gi NEMUNAS!

Tai tiek, labanakt gentainiai.

21 rugsėjo, 2009

The Slow-motion man, kepurės efektas ir Fish girl

Tai ne kokie nors super filmų super herojai. Nors pavadinimai skamba gan klaikiai, tačiau sukurti jiems lietuvišką atitikmenį man sunkiai sekėsi, tegu tai daro kalbininkai. Negaištam laiko ir apie viską iš pradžių.

Sekmadienis tokia diena kuomet aplankęs namus turiu grįžti į mieląją sostinę, į savo nuostabiąją gūžtą barake. Tokia jau mat ta studento dalia jog važinėti tenka ypatingai viešu transportu kuriame sutinkami patys įvairiausi žmonės. Kas gi man nutiko vakar ir ką naujo aš sužinojau nuostabiajame tarpmiestiniame autobuse Utena- Vilnius.

Pirmiausia tai kvailasis kepurės efektas. Vos tik įsėdau į autobusą ir vos tik jis pajudėjo švelnus vėjas pradėjo kedenti man plaukus. Iš pradžių tai kėlė džiaugsmą jog neteks prakaituoti nuostabiame keliasdešimties metų senumo autobuse. Tačiau vėjas, netikėtai ir niekieno neprašytas, sukėlė kepurės efektą. Praktiškai visą kelią visaip  taisiau savo plaukus nes nenumaldomai kankino jausmas jog esu su kepure. Ir tik kruopštus galvos išskalbimas išlaisvino mane nuo šio baisiai kankinamo efekto.

Pirmasis autobuse sutiktas herojus būtinai turėjo pasirinkti vieną iš kokių trisdešimties laisvų vietų ir atsisėsti būtent šalia manęs. Aitrus kvapas ir skvarbus žvilgsnis leido suprast jog šis žmogus yra kitoks, jis išskirtinis. Tai buvo the slow-motion man.

read more »