Posts tagged ‘dviratis’

spalio 27, 2010

Personalinis dviratis

Paversk savo dviratį asmeniniu parašu!

This slideshow requires JavaScript.

Truputi lengvų metalo darbų ir pilnas miestas dviračių Antanų, Biručių, Kazimierų, Rasų ir t.t.

Dviračiai rasti: http://www.typographyserved.com/

Reklama
Žymos: , , , , ,
birželio 9, 2010

Kaip “gaivinamas“ Vilniaus centras

Šiandien perskaitęs šį: http://www.delfi.lt/news/economy/automoto/article.php?id=33286273 straipsnį negalėjau patikėt tokiu sprendimu. Miesto centras JAU BUVO gaivinamas – fantastiškas jausmas užliedavo skriejant dviračiu pro sekmadieninį ūkininkų turgelį ir šiaip visada smagu pasidžiaugti ramiu pasivaikščiojimu ir štai tau…sprendimas…

Vienu žodžiu genialiai Vilniaus valdžiai turiu dar kelis pasiūlymus:

1. Sereikiškių parko rekonstrukcija. Parkas akivaizdžiai per didelis. Reikia mažinti parką, leidžiant į jį įvažiuoti automobiliams bei pusė parko panaudoti jų stovėjimo aikštelei.

2. Katedros aikštė per didelė ir jai trūksta funkcionalumo. Leisti Katedros aikštėje parkuotis automobiliams arba padaryti joje žiedą, jungiantį Gedimino prospektą ir Pilies gatvę, kurioje panaikinti pėsčiųjų eismą.

3. Gedimino kalne iškasti kelių aukštų požeminius garažus.

4. Pastatyti automobiliams skirtą tiltą jungiantį Gedimino kalną ir Trijų kryžių kalną, kad keliautojai galėtų neišlipdami iš mašinos pasiekti šias įžymiąsias vietas.

5. Baltąjį tiltą perkvalifikuoti į automobiliams skirtą tiltą. Pėstiesiems duoti gumines valtis ir skatinti juos persikelti per Nerį tik vandens transportu.

6. Visiškai uždrausti dviračių eismą. Dviračius paskelbti šetono išradimu, vykdyti dviračių naikinimo egzekucijas, persekioti dviratininkus ir bausti juos įdarbinant kelininkais.

7. Pėsčiųjų eismą apriboti ir įvesti komendanto valandas, kuomet mieste pėsčiomis eiti draudžiama, galima tik važiuoti automobiliu.

8. Skatinti automobilių pardavimus su šūkiu “Kiekvienam piliečiui po du automobilius!“.

ir t.t.

ps. Esu atviras pasiūlymams kurti strategijas savivaldybėms.

gegužės 18, 2010

Apie kelionę į darbą

Šiandien prigąsdintas, pribaugintas, šantažuotas ir apgautas Lietuvos sinoptikų, po ilgos pertraukos, palikau dviratį Heraklį namuose ir į darbą keliavau smirdobusu arba troleikvapiu. Važiuodamas prisiminiau savo jaunas dienas, kaip kelias savaites visur ir visada minu minu minu. Taip pat prisiminiau kaip penktadienį traukiau link ŠMC ir mėgavausi lengvu pavasario lietumi, kartais pasislėpdamas po vienu ar kitu tiltu. Susiejęs esamą patirtį su nesenais prisiminimais padariau neįtikėtiną išvadą – geriau jau šlapsiu ir taškysiu (red. vandenį iš po ratų) negu smirdėsiu ir trūnysiu troleibuse. Aleliuja.

Ps. O Tu ar žinai koks slėgis tavo padangose?

gegužės 2, 2010

Kaip kretinas Kritinę masę sukrėtė

Penktadienį besidžiaugdamas nuostabiu oru sukau pro senamiestį senuku savo Herakliu ir negalėjau patikėt, kad centre tiek daug dviratininkų. Tik po to atsiminiau jog tą dieną buvo organizuojama Kritinė masė. Kadangi dėl pačių kvailiausių priežasčių dar nebuvau joje dalyvavęs tai nusprendžiau sudalyvauti. Žmonių buvo daug. Gal net per daug. Kiek girdėjau šūkčiojimų aplinkui, turbūt tai buvo rekordinė masė. Žmonių buvo tiek jog nepavyko uždaryti nei vieno žiedo, pirmaujantys turėjo išvažiuoti, nes grupės vidurys dar tik įvažinėjo į žiedą. Ir taip toliau ir taip toliau. Truputį erzino neatsargūs ir kvailai besielgiantys dviratininkai, kurie landžiojo į priešingą juostą ar šiaip darė įmantriausias nesąmones, bet jie rizikavo savo sveikata, o štai atsirado automobilistų kurie nusprendė pagrasinti kitiems. Dauguma vairuotojų buvo mandagūs, ne tik kad praleido masę, bet iš nuostabos išlipinėjo iš automobilių ir puolė filmuoti tai ką mato. Deja buvo ir tokių, kurie sprogo iš pykčio iš šaukė „mes jus visus suvažinėsim, sutraiškysim, traukitės…“ ir t.t. špyga tokiam, ar Heraklio užpakalis. Bet liūdniausia jog atsirado vienas “vairuotojas“, kuris pasielgė kaip paskutinis padugnė… Daug apie tai kalbėt nesinori, tiesiog draugiškai nusiųsiu kokį prakeiksmą tam “vairuotojui,“ kuris po tokio kraupaus įvykio sugebėjo pabėgti… Tikiuos jis bus rastas ir nubaustas atitinkamai…Visgi kai susimąstai tai dalelytė teisybės egzistuoja, visai netikėtai įvyki sugebėjo nufilmuoti bei kretinas pametė valstybinius numerius. Sekantis sėkmės žygis turėtų būti jo suradimas. O gal jis jau rastas?

Ir kaip sakydavo senovės lietuviai, linkiu jam „tarp dviejų pušų giedoti“. Labai geras prakeiksmas specialiai jam, specialiai nuo visų.

balandžio 13, 2010

Prirakink dviratį karvės grandine kad po to galėtum su ja kapot vagiui per nagus

Pradėjau dviračių sezoną. Pagaliau. Pasidžiaugiau jog per praeitą sezoną sukoriau daugiau nei 1000 km ir džiaugsmingai atsivežiau dviratį. Rakindamas šalia kitų pagalvojau jog turbūt esu šiek tiek paranojikas, nes tos 3 mano spynos, kurių bendra vertė yra lygiai pusė dviračio vertės, kai kiti prirakinę paprasčiausiomis spynelėmis, atrodo tikrai paranojiškai. Na bet, paranoja tai paranoja, ką jau darysi, esu koks esu. Ir štai kitą rytą sužinom kad iš visos krūvos pavogė du dviračius. Aišku maniškis liko. Paranoja išgelbėjo. Kita vertus psichodelinių spalvų senas miesto dviratis, kuris maža to dar vadinasi Herkalis (originalas „HERCULES“) gal ir nėra svajonių dviratis, bet vis tiek. Toks įsiutimas suėmė mane, nu kas jiem yra tiems vagims, kažkokie nesveiki… Gerai kad mano viena iš spynų yra galinga grandinė ir džiaugiuosi jog turiu ją, nes tikrai negailėdamas atšluočiau vagims per nagus. O jeigu jau ir tai nepadės tai prisiminiau seną gerą būdą, kuriuo viduramžiais žmonės saugodavo savo knygas. Pirmajame puslapyje jie parašydavo prakeikimą tam, kuris išdrįstu pavogti knygą. Tai va, eisiu šiandien nusipirksiu super galingą nenutrinamą markerį ir papuošiu mitologinį Heraklį keliais prakeiksmais skirtais vagims. Cho cho cho, mieli vagys, suprasit su kuo turit reikalų >:D

rugsėjo 18, 2009

Jis vagis!

Praeitą savaitę vidury dienos nuo pat „barako“ pagrindinio įėjimo ilgapirščiai nušvilpė kaimynės dviratį. Ilgapirščiai tai ne fiziologinis nukrypimas, o toks gyvenimo būdas, sunki kleptomanijos forma. Siaubingas pyktis suėmė visus. Vėliau pastebėjau jog bendrabučio skelbimo lentoje skelbiasi dar keli panašaus likimo žmonės. Kažkoks košmaras. Taip ir laikau savo Heraklį balkone, baisu į miestą išriedėt. Heraklis tai mano dviračio pavadinimas, o ne juokingas dėdė iš televizoriaus. Pagalvojau jog reiktų nusipirkti itin gerą spyną, pasak pardavėjų, sunkiai įveikiamą net ir gerai pasikausčiusiems durnapirščiams. Ir ką gi šiandien pamačiau mieste? Ogi dviračio ratas prirakintas neįveikiamąja spyna prie stulpo, o pats dviratis….dingęs. Pamaniau gal aš kažko nesupratau, gal tai vienratis, tačiau jei tai ir vienratis tai jis baisiai nepatogus ir kvailas. Šį eksponatą galite pamatyti prie Šv.Onos bažnyčios. Bandžiau guost save, galbūt tai menas, bandymas atkreipti dėmesį į šitaip masiškai vagiamus dviračius. Vargu… Tiesa, džiugu jog barako administracija ėmėsi veiksmų. Apstulbau pamatęs jog dviračių laikymo aikštelė nuo šiol bus aptverta geležine tvora ir raktuotomis durimis. Pagarba administracijai! Taip pat planuoju keliaut pas geruosius policininkus ir ištatuiruoti savo dviratį kažkokiu ten apsaugos kodu. Gal padės, bus ramiau. Jūs irgi taip darykit ir nenaudokit juokingų spynų, kurias su nagų žirklėmis perkirpti galima. Ir valgykit obuolius!

rugpjūčio 17, 2009

Apie ištežusias smegenis, magistrantūrą ir vasarišką McLuhan`ą…

Užvakar naktį stebeilijau į dangų ir nustebęs pamačiau tūkstančius mažų šviesyčių. Pasitaisęs antrąjį megztinį netikėtai suvokiau – „vasara baigiasi“. Gerai pamąstęs supratau jog šita vasara buvo kitokia. Kitokia nei maniau kad bus. Ji buvo gera, netgi labai.

Visgi pabaigęs universitetą ir įstojęs į magistrantūrą planavau lietingas vasaros dienas leisti gilinant žinias bei kaupiant naujų žinių bagažą artėjančioms studijoms, bet vasara nepašykštėjo gero oro, tad teko naudotis palankiomis aplinkybėmis ir paaukoti visą vasarą maloniam poilsiui. Poilsis buvo toks malonus, kad po visko sunkiai protingą sakinį suregzt galiu. Ir šiaip, paprastą sakinį rezgu sunkiai. Kam reikia tas supranta.

Vis dar vapalioju pavienius žodžius, tokius kaip: ežeras, jūra, dviratis, palapinė, važiuojam, smagu ir pan.

read more »

rugpjūčio 14, 2009

111,1 km dviračiu…

Tokius skaičius parodė mano spidometras sekmadienį kai pasiekiau savo negimtą baraką. Taip, rimtam dviratininkui tokie skaičiai yra juokingi, bet man šis atstumas atrodo pakankamas. Antrą kartą gyvenime viršijau 100km ribą minant dviračiu vieną dieną. Buvo įdomu, smagu, linksma, žaisminga, faina ir truputį sunku. Sunkumas prasidėjo nuo kokio 88 kilometro kai baisiai smarkiai suskaudo kelio sąnarį. Bet nieko, kol tuoksiuos sugis. Eilinį kartą įsitikinau kad mano „miesto dviratis“ nėra koks nors „kelionių dviratis“ ir minant tokius atstumus prisideda papildomas vargas, bet nieko, prie to irgi pripratau. Pagalvojus kiek tam dviračiui teko patirti jį galima būtų perkrikštyti ir į „miško dviratį“ bei į „vandens dviratį“.  Visgi smagiausia kelionėje yra maisto pertraukėlės kada gali išgriūti pievoje, iškelti kojas aukštyn poilsiui bei prisikimšti sumuštinių ar dar kokio nors kramtomo gėrio. Taip pat smagu susitikti kitus dviratininkus bei draugiškai susimojuoti, ech likimo broli, kur tu leki…

Vasara1

read more »

liepos 21, 2009

Kelionė į Madagaskarą

Vasara toks metas kuomet visi stengiasi pailsėti ir pakeliauti. Kai esi bedarbis būsimas studentas (vėl) tai ištisas dienas tą ir tedarai (arba svajoji tai daryti). Kelionės maršrutai dažniausia būna įtakoti piniginės storio, noro ir kelionės tikslų. Apie piniginės storį patylėsiu, visgi milžiniškas noras duoda pakankamai daug. Buvo įvairių vasaros planų, kai kuriuos pavyko įgyvendinti, kai kurių ne. Džiugu kad visos kelionės buvo minamojo pobūdžio, dėl to teko pamatyti labai daug gražių dalykų. Vienas įdomiausių dalykų kad ši vasara bei kelionės nubloškė iki paties Madagaskaro. Taip taip teisingai išgirdote – Madagaskaro.

read more »

gegužės 30, 2009

Apie ledus ir dar kai ką…

Pagaliau atostogos. Grįžau į gimtinę atsipūsti. Gera pūsti. Smegenys atsigaus, o kas toliau bus matyt vėliau. Šiandien atsikėlęs pamačiau jog už lango gražus oras ir…užsimaniau ledų. Mano vaikystės svajonių-kooperatyvinių-pilstomų ledų galima nusipirkti vienintelėje vietoje – sename gerame turguje. Šiaip esu baisiai tingi asmenybė, bet šį kart suveikė  nostalgija ir net nepusryčiavęs išskubėjau į turgų.

Eiti apie keturiasdešimt minučių. Po kurio laiko pradėjau keikti save, bet pasiguodžiau tuo kad galėsiu pasižvalgyti ir galbūt nusipirksiu kokių senų knygų. Ši mintis man taip patiko, jog atėjęs į turgų pasukau link knygų, ledus atidėjau. Knygų nebuvo.

Buvo daug plokštelių. Peržiūrėjau – nieko gero.

Taip pat buvo daug dviračių. Keli patiko. Labai patiko vienas. Senas, toks kokio noriu. Apžiūrėjau ir nuėjau link ledų. Bet nusprendžiau grįžt ir dar kartą apžiūrėti dviratį. Patiko dar kartą. Nuėjau į savo mėgiamą rūbų išparduotuvę ir vis dar galvodamas apie dviratį nusipirkau kažkokia man visai neraikalingą maikutę. Grįžau, apžiūrėjau dviratį- patiko.  Pasisukiojau turguje pirmyn, atgal, grįžau prie dviračio, po galais, patiko man jis. Paklausiau pardavėjo keleto kvailų klausimų, pvz.kaip perjunginėt pavaras, ir man jo atsakymai patiko. Namo parmyniau greit. Ledų taip ir nenusipirkau, bet dviratis dabar patinka man mano garaže.

Koks šios dienos moralas?Turbūt nereikia eiti į turgų. Taip pat supratau jog būčiau prastas budistas, nes daiktų troškimas kartais ima ir nugali mane. Tikrai žinau, jeigu būčiau nepirkęs to dviračio dar ilgai būčiau apie jį galvojęs ir gailėjęsis. Dabar viskas gerai. Visi kas važinėja dviračiais yra mano draugai. : )